Šis darbas, žinomas kaip Islewortho Mona Liza, buvo pademonstruotas Ženevoje. Monos Lizos fondas, įsikūręs Ciuriche, laikė paveikslą Šveicarijos banko saugykloje 40 metų.
Vienas žymiausių Leonardo da Vincio kūrybos tyrinėtojų Alessandro Vezzosi, Vinčio mieste, kur 1452 m. gimė Leonardo da Vinci, Toskanoje, esančio Ideale muziejaus direktorius, ir Carlo Pederetti, Armando Hammerio Leonardo da Vincio studijų centro Californijos universitete ekspertas išsakė savo nuomonę apie šį paveikslą.
Šveicarų mokslininkų atstovas teigė, kad 320 puslapių knyga pateiks „istorinius, lyginamuosius mokslinius“ įrodymus, kad Islewortho paveikslas yra autentiškas Leonardo da Vinci kūrinys.
Jie abu teigė, kad reikalingi tolesni tyrimai. Dėl šio paveikslo autentiškumo buvo ginčijamasi nuo tų laikų, kai jį atrado anglų kolekcininkas Hughas Blakeris 1913 metais.
Jis perpirko jį iš kilmingos šeimos ir atsivežė jį į Isleworthą, Londoną – iš čia kilo jo pavadinimas.
1915 metais jo patėvis Johnas R. Eyre'as, meno istorikas, išleido knygą, kurioje teigiama, kad Leonardo nutapė dvi Monos Lizos versijas, o Ilewortho portreto veidas, biustas, rankos yra paties Leonardo da Vinci darbas, tai jo žymiojo paveikslo pirmoji versija.
Vėliau H. Blakeris pardavė paveikslą amerikiečių kolekcininkui Henriui F. Pulizeriui, kuris paliko jį savo mylimajai. Po jos mirties jis buvo parduotas Monos Lizos fondui, nežinomų paveikslų konsorciumui.
F. Pulitzeris tęsė paveikslo tyrimus ir palaikė Eyero teoriją, iškeltą knygoje „Kur tikroji Mona Liza?“, išleistoje 1966 m.
Jis atkreipė dėmesį į XVI amžiaus tapytojo ir istoriko Giorgio Vasari darbus. Savo studijoje „Menininkų gyvenimai“ Vasari įvardijo Lizą Gherardini, turtingo Florencijos šilko pirklio Francesco del Giocondo žmoną, kaip paveikslo objektą, ir padarė išvadą, kad paveikslas buvo nutapytas paties Leonardo da Vinci tarp 1503 m. ir 1506 m.
„Triūsęs prie jo ketverius metus, jis paliko jį neužbaigtą“,- rašė Vasari.
Kadangi L. Da Vinci likus trejiems iki mirties 1516 m. pardavė pabaigtą Monos Lizos portretą karaliui Pranciškui, Islewortho paveikslo savininkai teigia, kad pas juos esantis paveikslas yra nepabaigtas ir jis buvo perduotas L. Da Vinci globėjui, užsakiusiam jį. Tokiu atveju Luvre esantis paveikslas turėtų būti vėlesnė versija, nutapyta Leonardo da Vinci paties naudojimui.
Šią teoriją F. Pulitzeris paremia Giovanio Lomazzo, dailininkų biografo traktatu apie „Džokondos, arba Monos Lizos“ paveikslą.
Kadangi Džokonda – itališkasis Monos Lizos, kabančios Luvre, vardas, G. Lomazzo užsimena, kad buvo du atskiri paveikslai.
F. Pulitzeris atkreipia dėmesį ir į kolonas, kurios įrėmina Islewortho Moną Lizą. Panašus motyvas yra Rafaelio Monos Lizos piešinyje.
Dabartinis Luvro paveikslas tikriausiai buvo nupieštas iš atminties pagal L. Da Vinci pirmąjį paveikslą iškart po to, kai Rafaelis buvo apsilankęs meistro dirbtuvėse 1504 metais.
Tuo labiau kad Vasari savo studijoje apibūdina Moną Lizą kaip maloniai besišypsančią, o Luvro portreto šypsenos efektas visada buvo apibūdinamas kaip paslaptingas, gluminantis. Tuo tarpu Islewoertho paveikslo dama šypsosi tikroviškai.
Tačiau Vasari teiginiais buvo nepasitikima, nes jis pagarsėjo nerimtais, netgi anekdotiškais įrodymais, todėl dėl Islewartho Monos Lizos autentiškumo meno istorikai dar ilgai diskutavo: „Daug netikslumų – kitokia suknelė, plaukai, peizažas. Šis paveikslas nutapytas ant storos drobės, Leonardas ją retai naudodavo“.
