Esu 31m. simpatiška, pasitikinti savimi moteris, niekada nestokojusi gerbėjų ir dėmesio. Susitikinėjau, draugavau, bet visada laukiau ir ieškojau To Vienintelio. Buvau ir esu iš tų, kurie, jei pamilsta žmogų, tai visam gyvenimui. Visada tikėjau, kad kai Jį sutiksiu, iš kart atpažinsiu, pajusiu, kad tai Jis. Taip ir atsitiko.
Esame kartu jau virš metų, nepaprastai mylime vienas kitą, puoselėjame, gerbiame. Be abejo, būna, kai nuomonės išsiskiria, bet išsiaiškinam, nes noras būti kartu nugali bet kokius nesutarimus. Daug šnekamės, dalinamės savo mintimis, svajonėmis, džiaugsmu, nerimu, vertybėmis, viskuo. Taip pat jau pradėjom kalbėti apie ateitį drauge, kad norėtume šeimos ir vaikučių.
Atrodo, kad viskas tiesiog idealu. Sutikau savo gyvenimo vyrą, kuris mane myli ir nori būti kartu, mato mūsų ateitį drauge. Jam tai labai svarbus žingsnis gyvenime, nes jis irgi, kaip ir aš, mano, kad jei žmonės nusprendžia susieti savo gyvenimus, tai iki kol mirtis išskirs. Viskas nuostabu, bet... Yra tas didelis BET, kuris man neduoda ramybės jau nemažai laiko ir netgi pradėjo daryti įtaką mano sapnams.
Pastoviai sapnuoju košmarus, kad mano vyras man neištikimas, kad aš jį pagaunu kažkur su kažkuo man neištikimą. Galiu patvirtinti, kad realybėje Jis niekada nedavė absoliučiai jokio preteksto jo įtarinėti. Taip kad pagrindo mano įtarinėjimams nėra jokio.
Bet kas mane iš tikrųjų vargina, tai ar mano vyras bus man ištikimas tarkim po bendro gyvenimo 15-20 metų? Nes kur nepažvelgsi dabar, ar tai būtų kitos poros, su kuriomis bendraujam, ar laikraščiai, internetas, televizija, ar kitų žmonių išgirstos istorijos, visur matau ir girdžiu, kad vyrai visada būna neištikimi. Ir daugeliu atvejų, net jei šeimoje viskas gerai!!!
Man susidarė įvaizdis, kad net jei žmona sugeba išlikti per tuos metus tokia pati patraukli, įdomi ir seksuali kaip jaunystėje, tai tarkim, po 20 metų jis vis tiek nueis į šoną, nes tokia vyrų genetika, vidutinio amžiaus krizė ar dar daug kitų priežasčių, kurios nuo moters pastangų puoselėti santykius, nepriklauso.
Mano klausimas būtų, nejaugi pasaulyje viskas taip nuvertėjo, kad žmonėms neberūpi šeima? Nejaugi, jeigu nusprendi sukurti šeimą, tai pasmerki save, kad ir tau taip nutiks, ir kad būsi įskaudintas? Aš nenoriu atsidurti situacijoje, kai po kažkiek tai metų, kai bus stabili šeima, vaikučiai, mylimas žmogus šalia, ir staiga sužinoti, kad ir jis taip padarė. Negaliu net pagalvoti, kad mano mylimas vyras galėtų mane išduoti.
Aš tikiu juo, pasitikiu. Bet informacija iš šalies verčia mane galvoti, kad tai yra tik utopija ir nesąmonė tikėti, kad dar yra ištikimų vyrų šiame pasaulyje. Man šeimos pavyzdys yra mano tėvelių ir senelių šeimos, kur žmonės pragyveno pusę amžiaus ir vis dar mylėjo vienas kitą, negalėjo ne dienos praleisti be vienas kito.
Žinau, kad šiais laikais viskas pasikeitė, kad naujos technologijos, naujos galimybės verčia keistis ir žmonių vertybes, bet nejaugi ištikimybė tapo tokia atgyvena ir niekam ji nebeįdomi?
Jaučiu, kad mano tokios mintys gali paveikti mano santykius su mylimu žmogumi, netgi gali suardyti mūsų nuostabią (galbūt) ateitį kartu. Aš net kartais pagalvoju, kad jei taip nemylėčiau savo žmogaus, tai ir nebijočiau būti įskaudinta. Išsiskirtume ir gyventume sau toliau, bet jei tai nutiktų su tuo, iš kurio to nesitiki, tai visas gyvenimas sugriūtų.
Kartais net kyla minčių pačiai nutraukti mūsų santykius, kad paskui nereikėtų išgyventi skausmo. Prašau patarkite, nes tokios mintys mane varo į neviltį. Nenoriu padaryti klaidos.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR VYRAS LIKS MAN IŠTIKIMAS?
Perskaičiau jūsų laišką ir prisiminiau brolių Grimų pasaką apie išmintingąją Elzę. Per savo vestuves nusileidusi į rūsį vyno ji pamato pakabintą virš durų staktos kirtiklį. Tuomet ima galvoti: štai ištekėsiu, mums gims vaikas, aš jį nusiųsiu į rūsį vyno, jis kliudys kirtiklį, tas nukris sūnui ant galvos ir užmuš jį. Ir Elzė atsisėdusi ant laiptų ima graudžiai verkti...
Panašios baisios fantazijos apninka jus, ir užuot džiaugusis savo gyvenimu, jūs kuriate baisias fantazijas apie tai, kas būtų, jei jūsų vyras kada nors bus jums neištikimas. Jūs taip įsijaučiate, kad net pagalvojate, ar nemetus jums jo pirmai. Ir jums kyla retoriniai klausimai apie tai, kaip štai nebėra tikrų vertybių ir kokie dabar atėjo laikai, kad visi vyrai yra neištikimi.
Jūs aprašote savo dabartinius santykius kaip idealius. Ir staiga parašote didelėmis raidėmis žodį „BET“, o po to dėstote, kokios baisybės gali atsitikti. Atrodytų, į medaus statinę jūs tarsi tyčia įdedate deguto šaukštą. Ką galima apie tai pasakyti?
Pirmiausiai taip elgiasi žmonės, nedrįstantys linkėti sau laimės. Kartais jų šeimose yra tradicija nebūti laimingais. Laimės gali būti, bet griežtai atmatuotas limitas. Būtinai giminėje kažkas turėdavo būti „ne taip“, ir laimingumo laipsnis buvo nuolat palaikomas panašiame lygyje. Vyrai išduodavo žmonas, žmonos - vyrus, o jei niekas nieko neišduodavo, tai apnikdavo skurdas. O jei ir skurdo nebūdavo, tai kas nors susirgdavo sunkia liga ar patirdavo traumų.
Jei jūs iš tiesų esate tokios giminės palikuonė, tai jausti pilnatvę santuokoje jums gali neleisti sąžinė: kaip aš galiu pasijusti tokia laiminga? Ar šitaip aš neišduodu savo nelaimingos mamos, senelės ir prosenelės? Tuomet jūs mikliai sugalvojate „deguto šaukštą“. Ir laimės limitas būna sumažintas iki jūsų giminei priimtino vidurkio.
Antra, galime pagalvoti, kad jūs apskritai linkusi į toli siekiančias fantazijas su negatyviu atspalviu. Ir ši „potencinių galimybių intuicija“ yra stipresnė už pojūčius, atspindinčius tai, kas yra dabar. Potencija, galimybė, kad sutuoktinis gali būti neištikimas, iš tiesų yra. Kaip yra galimybė, kad ant sienos kabantis daiktas gali vieną dieną nukristi. Tačiau šiandien jis kabo saugiai, ir apie tai sako jūsų akys. Šiandien bėdos nėra, o juk gyvenimas ir vyksta šiandien.
Mes niekad negyvename kitame laike, nei šis momentas. Kažkas jau buvo, kažkas tik bus, bet apie tai mums kalba tik atmintis ir vaizduotė. Tiesa, kad mes kažką negero prisimename ar kažką baisaus įsivaizduojame. Tik štai koks skirtumas. Išmintingoji Elzė įsivaizdavo, kas atsitiktų jos sūnui, o sūnaus išvis dar nebuvo. O jūsų vyras yra.
Bėda ta, kad kai mes žiūrime į artimą žmogų su neigiamu numatymu, mes nesąmoningai pastumiame jį tapti tokiu, kokį jį numatome. Tarkime, jei jūs pavyduliaujate be pagrindo, jei jums nuolat vaidenasi galima varžovė, ir jūs priekaištaujate vyrui dėl to, abejodama jo ištikimybe, sutuoktinis gali iš tiesų nueiti pas kitą, nustumtas jūsų pavyduliavimo į kitos, labiau pasitikinčios juo moters glėbį.
Todėl jums būtų žymiai naudingiau kurti pozityvios ateities fantazijas. Kodėl jums nepaklausus savęs: o ką, jei jis liks man ištikimas? Ir kodėl jums nesukūrus savo galvoje laimingos senatvės kartu vizijos? Kai mes šitaip elgiamės su artimaisiais, mes tarsi pastumiame juos tokiais tapti.
Trečia idėja apie tai, kad dabar labai padaugėjo neištikimų vyrų, statistiškai nėra patvirtinta. Jokios šeimos vertybės niekuomet nesulaikydavo žmonių nuo neištikimybės. Moralė niekad nebuvo kažkoks stabdys neištikimybei, nes moralės paskirtis yra kita - ji nusako, kaip derėtų elgtis, bet neužkerta kelio pažeidimams. Todėl pažeidęs moralės normas žmogus ir dabar, ir anksčiau jaučiasi nesmagiai.
Tačiau jis moka pateisinti save, ypač jei moralės normos leidžia jam tai daryti. Kartais papročiai palaiko ištikimybę, kartais pateisina neištikimybę. Tarkime, XVII –XVIII amžiaus karaliai ir karalienės šalia sutuoktinių netgi privalėdavo turėti meilužių ir favoritų, o ir paprastiems žmonėms tuoktis derėjo ne iš meilės, o iš materialinių sumetimų. Meilė santuokoje buvo laikoma reta išimtimi.
Romantinis požiūris į santuoką - palyginus nesenas, XX amžiaus atradimas. Jei jūsų seneliai nugyveno kartu daug metų, tai puiku. Tačiau idėjos apie neva „aukštų moralinių vertybių laikus“, „gražiai gyvenusius“ mūsų protėvius tėra mitas.
Tiesa ta, kad patriarchalinėje santvarkoje moteris griežtai bausdavo už neištikimybę, o vyrų, ypač aukštuomenės vyrų - ne. Ir laikė norma, kad vyrai gali turėti meilužių, o štai meilužius galėdavo turėti tik kilmingos moterys. Dažniausiai jos turėdavo aibes romanų, praskaidrindamos savo nuobodžią kasdienybę. O paprastos netekėjusios merginos pastodavo nuo savo šeimininkų, kuriems tarnaudavo.
Todėl Vakarų Europoje buvo apstu taip vadinamų „bastardų“, arba kilmingų ponų vaikų nuo paprastų merginų. Arba „benkartų“, kurių tėvai išvis nebuvo žinomi. Šių vaikų tėvų niekas nesmerkė, o mamas smerkdavo ir net išvarydavo iš darbo vietų. Ar dabar situacija pasikeitė?
Dabar yra lyčių lygybė, todėl kaltinti vieną lytį dėl neištikimybės nėra pagrindo. Iš tiesų per šimtą metų labai padaugėjo vienišų moterų, kažkiek padaugėjo skyrybų, lytiniai santykiai pradedami anksčiau. O neištikimybė buvo visuomet ir jos mastai nelabai kinta.
Sakyti, kad tai kažkokia ypatinga vyrų savybė, negalima, nes kiekvienas neištikimas vyras neištikimas gali būti tik su kažkokia moterimi. Ir jei ištekėjusių moterų ir vedusių vyrų skaičius yra daugmaž vienodas (o kaip gali būti kitaip, jei santuoką susidaro iš dviejų asmenų?), tai kiekvienam neištikimam vyrui atitenka viena neištikima moteris. Ir tai galioja netgi atsižvelgus į tai, kad moterų yra kiek daugiau, nei vyrų. Kas paaiškinama didesniu vyrų mirtingumu ir mažesne, nei moterų, gyvenimo trukme.
Taigi manau, kad jums padėtų blaivus požiūris į save, į savo fantazijas ir į savo laimingumo laipsnį, kurį jausti sau leidžiate. O kas link šeimos sustiprinimo - pagarba vyrui neatsiejama nuo pasitikėjimo juo. Gerbiamas vyras, gerbiantis pats save ir jus, padarys ką gali, kad padėtų jums nugyventi kartu ilgai. Tikėkite tuo iš anksto ir taip prisidėsite prie savo laimės.
Pagarbiai,
Olegas Lapinas
