Miško plotų didinimas – labai svarbus dalykas, nes didėjant vartojimui, pramonė, transportas, žemės ūkis ir kitos ūkio šakos į Žemės atmosferą kasdien išmeta po 20 mln. t anglies dvideginio. Pasaulis tuo pat metu kasdien praranda apie 55 tūkst. ha jį absorbuojančių miškų - vien nuo 1990 m. Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos miškų plotai kasmet sumažėja po 13,7 mln. ha.
Lietuvoje padėtis - nebloga
Miško žemės plotas Lietuvoje, 2012 m. sausio 1 d. duomenimis, sudarė 2169,8 tūkst. ha ir, palyginti su 2010 m., padidėjo 10 tūkst. ha, o bendras šalies miškingumas jau siekia 33,2 procentus. Iš jų valstybinės reikšmės miškai šiuo metu užima 1075,4 tūkst. ha, privatūs – 837,4 tūkst. ha, o rezervuotieji nuosavybės teisėms atkurti – 257 tūkst. ha.
Diskutuojama dėl statybų miške
Statyti gyvenamus namus miško žemėje pirmiausia siekia miškų savininkai, kurie, esą, nori turėti teisėtas galimybes disponuoti savo turtu be išimčių. Atsižvelgiant į vis garsiau reiškiamą miško savininkų nuomonę, š. m. spalio 16 d. Seimo rytiniame posėdyje pagaliau buvo priimtas miškų įstatymo pakeitimas dėl buvusių sodybų miško žemėje atstatymo. Kas gi numatoma šiame pakeitime? Esminė pataisa – 11 straipsnio 1 dalies dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis papildymas nuostata, leidžiančia buvusias sodybas privačioje miško žemėje atstatyti. Naujai siūlomame 7 punkte nurodoma, kad teisę atstatyti neišlikusią sodybą turi šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.
Įstatymo pataisų šalininkai džiūgauja, jie tvirtina, kad miško savininkai yra tarsi verčiami parduoti savo turimus miškus, nes dabar jie turi tik nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau neturi ten jokių realių disponavimo teisių. Seimo priimtomis Įstatymo pataisomis, atrodo, skriauda bus atitaisyta. Savo ruožtu oponentai mano, kad priėmus pasiūlytas pataisas gali iškilti reali grėsmė visuomeniniu požiūriu svarbiems miškams tapti tiesiog aukštomis tvoromis aptvertais kolektyviniais sodais ar turtuolių „fazendomis“, daugelyje vietovių atitveriančiomis visuomenę vandens telkinių ar kitų poilsio zonų. Tačiau šiai tendencijai stabdyti yra Miškų įstatymas. Miškų įstatymas yra miškų politikos ir jos strateginių tikslų įgyvendinimo instrumentas ir koks jis bebūtų, jo reikia laikytis. Iš kitos pusės – ar mes įvertiname ir išnaudojame tai, ką įstatymai leidžia.
Tačiau bet kokiu atveju reikia jautriau žiūrėti į privačius miškus, nes privatūs savininkai šiuo metu valdo beveik keturiasdešimt procentų Lietuvos miškų. Manau, kad bet kokiu atveju šis Seimo sprendimas - tai teisingas žingsnis. Aš - visada buvau ir būsiu už tai, kad miškai, didžiausias mūsų šalies turtas, būtų tvarkomis kompleksiškai, planingai, tačiau jų teikiama nauda turi būti prieinama visuomenei. Iki šiol, vadovaujantis Miškų įstatymu, valstybinio miško žemė iki šiol galėjo būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais ir nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.
Tai - valstybinės svarbos objektai, inžinerinės infrastruktūros, visuomeninės paskirties ir bendrojo viešo naudojimo teritorijų formavimas, naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijų, kuomet nėra galimybės eksploatuoti šias iškasenas ne miško žemėje, formavimas. Taip pat miško žemę leidžiama paversti kitomis naudmenomis krašto apsaugos teritorijoms, skirtoms valstybės sienos apsaugai ir specialiems krašto apsaugos tikslams ar kitais išimtiniais atvejais, numatytais įstatyme. Tačiau privatūs miško savininkai, kurie tarsi darbščios skruzdėlės, galėtų duoti daugiausia naudos, prižiūrint miškus ir darant juos prieinamus visuomenei buvo „pamiršti“.
Lietuva - ne žemdirbių šalis
Dabar atėjo pats laikas prisiminti protėvių išmintį, atsigręžti į kaimą, į amžiną mūsų sveikatos šaltinį. Neteisinga ir jau pora dešimtmečių peršama nuomonė, kad Lietuvoje pernelyg didelė dalis kaimo gyventojų. Tiesa, išsivysčiusių panašioje geografinėje platumoje esančių šalių žemės ūkyje užimta tik 3–5 proc. visų darbingų šalies gyventojų. Tačiau niekas nepaaiškina, kad į šį skaičių įeina tik žemės ūkyje užimti žmonės, o kur dar kiti kaimo gyventojai – mokytojai ir gydytojai, prekybininkai ir aptarnavimo sferos darbuotojai, jau nekalbant apie miškininkus. Kaip rodo istorijos šaltiniai, Lietuva istoriškai net ir nebuvo žemdirbių šalis, nes dar prieš mažiau nei tūkstantį metų kone visa Lietuva buvo apaugusi mišku ir dirbamos žemės joje beveik nebuvo...
Tačiau didelė mūsų visuomenės dalis, neturinti pakankamai informacijos, baiminasi, kad gali prasidėti „miškų parceliavimas“ vaizdingose šalies vietovės. Štai čia ir prisiminkime, kad kiekvienam šalies piliečiui pirmiausia privalu laikyti galiojančių įstatymų, o norint įsikurti gamtos aplinkoje – Miškų įstatymo, kuris turi būti lankstus.
Interesus galima suderinti
Naujausi Miško įstatymo pakeitimai ir leidžia įsikurti miško žemėje teisėtiems šeimininkams, į kurių pageidavimus neatsižvelgti negalima - juk net apie 60 tūkst. ha arba apie 3 proc. miško žemės sudaro plynumų miškuose plotai, kurių dalyje kadaise rymojo sodybos. Pažymėtina, kad per visai neilgą laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo, tai yra, 1945-2010 m., Lietuvos miško žemėse sunyko beveik 100 tūkst. sodybų, kurių atkūrimą reikėtų ne riboti, o skatinti, ką ir įteisina Miškų įstatymo pakeitimai. Be to, nereikia pamiršti, kad palaipsniui bus privatizuojami ir rezerviniai miškai, tarp kurių yra net apie 63 tūkst. miškelių iki 5 ha dydžio. Tai ir yra ne tik tikrasis mūsų kraštovaizdžio išsaugojimas, bet ir autentiško Lietuvos kaimo vaizdo atstatymas, kurį įteisina Miškų įstatymo pakeitimai. Todėl norisi nuraminti miško bičiulius, kad vargu ar šių dienų sąlygomis atsiras Lietuvoje turčių „rėželiams prie vandens“ pirkti. Tik informacijos apie minėtus miško žemės sklypus daugiau reikėtų.
Tiesa, taip pat negalima pamiršti, kad visada ateina metas iš miško ir atsiimti tai, kas į jį įdėta. Juolab, kad ir ES teisės bazės nuostatos reikalauja didinti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą. Direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių nuostatos numato remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją ES vidaus rinkoje ir užtikrinti, kad elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, dalis padidėtų iki 22 proc. visos sunaudojamos elektros energijos, o atsinaujinančios energijos panaudojimas apskritai padidėtų iki 12 proc. Tačiau galiu drąsiai pareikšti, kad privačių miško savininkų, tiek valstybinio miško valdytojų ekonominius interesus galima puikiai derinti su miško socialinių bei ekologinių funkcijų išsaugojimu ir plėtra.
