- Šokių projektas jums – darbas ar pramoga?
– Labai maloni pramoga ir puiki tribūna perteikti vertybes, kurios visiems yra aktualios ir svarbios.
– Esate etiketo žinovas. Tad į ką krypsta jūsų žvilgsnis šokių projekte?
– Į bendrą vaizdą. Aš nelabai išmanau šokių žingsnelių, bet visada galiu įvertinti, tarkime, detales. Mėgstu cituoti Leonardą da Vinčį. Pasak jo, Dievas slypi detalėse. Detalės – išties svarbios siekiant didesnio pripažinimo ar platesnių vandenų.
– Į vyrų ar moterų eleganciją žvelgiate atidžiau?
– Pagal savo darbo specifiką, be abejo, į vyrų, tačiau vis labiau pradedu kreipti dėmesį ir į moterų aprangą bei laikyseną.
– Kas labiausiai bado akis?
– Atsakysiu kitaip. Mane labai džiugina, kai žmonės atsakingai žiūri į šokį, dėmesingai renkasi rekvizitą, drabužius, apmąsto siužetinę liniją. Tačiau kiekvienoje medaus statinėje, kaip sakoma, vis tiek pasitaiko šioks toks lašas deguto.
– Ar šokių salėje vyrauja kitokia elegancija nei, tarkime, gatvėje ar darbe?
– Įvertinkime tai, kad šitie šokiai iš esmės ugdo žmonių estetinį skonį. Žmonės, matydami dailius šokėjus, pasitelkiančius papildomas priemones, kad taptų gražesni, ir patys užsinori tokie tapti.
Šokiai moko dalykų, kurie žmogų daro geresnį. Todėl širdis džiaugiasi, kai ta šokių estetika persikelia į gatves. Gal kas nors, pamatęs kokią nors aprangos detalę ar elegantišką judesį, ir pats įsigeis tai pritaikyti savo kasdieniame gyvenime. Vadinasi, šokis bus atlikęs savo misiją – žmogus taps gražesnis, estetiškesnis ir geresnis aplinkai.
– Ar elegancija „turi“ profesiją? Tarkime, gydytojas ir mokytojas turi būti vienodai elegantiški?
– Aš elegancijos esmę aiškinu Aristotelio žodžiais, suformuluotais antikos laikais. Jis teigė, kad kiekvienas turi pasirinkimą nusispjauti arba nenusispjauti, nusišypsoti arba nenusišypsoti... Tas pasirinkimas orientuojamas į aukštesnį lygį gestu, judesiu, žodžiu, veido mimika ir žmogų padaro elegantiškesnį.
– Ar Lietuvos gyvenime pastebite užtektinai elegancijos?
– Atsakymas galėtų būti labai ilgas. Iš tikrųjų, istoriškai Lietuvoje nebuvo tokios aplinkos, kuri skatintų žmogų būti elegantišką. Gali visą dieną vaikščioti nevalytais batais ar iš nosies šnervių styrančiais plaukais, ir niekas nė žodžio nepasakys. Aplinka neįpareigoja būti elegantiškam. Galima aiškinti, jog esame žemdirbių kraštas, mūsų gyvenimas – sunkus, neturime dvarų kultūros... Tie elegancijos epizodai pas mus – ganėtinai negausūs. Savo mentalitetu toli gražu nesame nei Paryžius, nei Londonas, nei Berlynas ir net ne Varšuva.
– Praėjusioje laidoje demonstravote ypatingus diržus kojinėms. Iš kur sužinote apie tokius dalykus?
– Vakarų Europoje kiekvienoje garbingesnėje parduotuvėje yra įvairių aksesuarų. Jie netraukiami iš senovinių skrynių. Kas nori, gali jų įsigyti. Vyras, kuris nuolat būna aplinkoje, kur reikalaujama, kad kojinės nebūtų apsmukusios, rankogaliai būtų švarūs ir neapskurę ar kaklaraištis nemaskatuotų, ieško panašių dalykų. Tai tiesiog verslo etiketo sudedamoji dalis. Tokie dalykai Vakaruose nieko nestebina. Tik pas mus dažnai keliamas klausimas, kam mūsų krašte to reikia. Aš rengiuosi taip, kaip rengiasi didingos nacijos atstovas. Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Aš susitinku su daug užsieniečių ir noriu pasirodyti jiems padorus, orus, išdidus ir garbingas, gražiai besielgiantis ir gražiai kalbantis, daug išmanantis žmogus, ir, kaip pasakyta lietuvių mėgstamoje Biblijoje, Naujajame testamente, Laiške korintiečiams, tu tapsi reginiu visam pasauliui. Todėl žinau, jog esu Lietuvos reginys visam pasauliui, ir noriu, kad pasaulis matytų orią ir garbingą asmenybę.
– Kada susidomėjote etiketo ir elegancijos dalykais?
– Viskas prasidėjo 2006 metais, kai viename žurnale pradėjau straipsnių ciklą apie vyriškų drabužių istoriją. Atradau tiek įdomių dalykų, kurie mane vertė gilintis vis labiau. Po Naujųjų metų ketinu išleisti knygą apie etiketo ir manierų istoriją.