Žmogus žemėje gyvena jau apie 200 tūkst. metų. Iš jų 10 tūkst. metų užsiima žemdirbyste. Iki XX-ojo amžiaus pradžios žemdirbystė nebuvo įgijusi tokio masto, kaip šiandien. Dabar ji – labiausiai aplinką teršianti veikla. 2050 m. pasaulyje jau gali gyventi 9 mlrd. žmonių. Kaip juos visus išmaitinti ir nenustekenti gamtos?
Nuo taršos iki darnos
Anksčiau vyravo maži ir vidutiniai ūkiai, kurie „augino“ maistą sau ir kitiems aplinkinių miestų gyventojams. Tačiau XX-ojo a. pradžioje, užgriuvus I ir II - ajam pasauliniams karams, Didžiajai ekonominei krizei (Didžioji depresija), žmonėms ėmė trūkti maisto. Tai paskatino dideles investicijas į žemės ūkį.
Ūkininkams neliko nieko kito, kaip tik ieškoti naujų būdų žemės ūkio produkcijai didinti. Greta žemės ūkio mechanizacijos ir industrializacijos į pagalbą atėjo chemijos pramonė, pasiūliusi sintetines trąšas ir pesticidus. Selekcininkai savo ruožtu ieškojo produktyvesnių veislių, kurios savo derliaus gausumu patenkintų žmonijos lūkesčius. Prasidėjo intensyvios žemdirbystės laikotarpis.
Chemijos pramonei įgaunant pagreitį, visi džiaugėsi naujais laimėjimais ir dideliais derliais. Tačiau tai netruko ilgai. Intensyviai tręšiant pasėlius, kartu su jais vešėjo ir piktžolės, taigi reikėjo herbicidų joms naikinti, o norint apsaugoti žemės ūkio kultūras nuo kenksmingų vabzdžių ir mikroorganizmų imta naudoti zoocidus ir fungicidus. Tačiau ilgainiui jie, kartu su sintetinėmis trąšomis, ėmė skverbtis į požeminius vandenis, užteršė vandens telkinius, žalojo jų augmeniją ir gyvūniją, galiausiai patekdavo ir ant vartotojų stalo.
Vienas didžiausių nuopelnų, siekiant sumažinti besaikį pesticidų naudojimą, priklauso Rachel Carson. 1962 metai, jos knyga „Tylusis pavasaris” sukėlė tikrą revoliuciją pesticidų naudojime žemės ūkyje. Ji pirmoji atkreipė dėmesį, kad tuo metu plačiai paplitęs pesticidas DDT (dichlorodifeniltrichloroetanas) kaupiasi gyvūnų riebaliniame audinyje. Tik vėliau buvo nustatyta, kad DDT yra stiprus kancerogenas - medžiaga, galinti sukelti vėžį. Knyga buvo sutikta kontraversiškai, vieni ją palaikė, chemijos pramonė bei kai kurie mokslininkai ją kritikavo. Bet svarbiausia tai, kad 1967 JAV vis tik uždraudė naudoti DDT bei įvedė naujus pesticidų kontrolės svertus. Tuo metu susiformavo judėjimas, nukreiptas prieš besaikį pesticidų naudojimą, ir kitokį gamtos alinimą. Biologas Wesas Jacksonas 1978 savo knygoje „Not man apart” pirmą kartą suteikė šią idėją vienijantį terminą darni žemdirbystė, kalbėdamas apie tai, jog natūrali ekosistema „atlaikė” laiko išbandymą ir turėtų būti pavyzdys žemės ūkiui.
Nuo pirmųjų darniosios žemdirbystės daigų jau praėjo keli dešimtmečiai. Tačiau pasistūmėjome nedaug. Ir tai dar vertėtų kelti klausimą: į kurią pusę? Šiais metais portale „Guardian“ paskelbta pasaulinė statistika taip pat nenudžiugino: „nuo 1992 m. iki dabar globalus išmetamųjų teršalų kiekis padidėjo 48 proc., 300 milijonų hektarų atogrąžų miškų buvo iškirsta ir pasaulis pasipildė 1,6 milijardo naujų gyventojų. Tačiau nepaisant sumažėjusio skurdo 1 iš 6 pasaulio gyventojų negauna reikiamų maisto medžiagų su maistu”. Straipsnyje pridedama: „nors problemų padaugėjo, tačiau tautų galimybės jas išspręsti sumažėjo, nes pasaulis skęsta ekonominėje krizėje“.
Negalėtume pavadinti optimistine ir kelių Europos sąjungos institucijų parengtą ataskaitą apie 2011-2012 m. Europos vystymąsi. Joje minima, „jog pasaulis jau peržengė tris iš devynių ribų, kuriose jis gali saugiai gyvuoti: biologinės įvairovės praradimą, azoto ir fosforo krūvį bei klimato kaitą. Pavojus, kad lūžio taškai yra ar greitai bus pasiekti, kelia grėsmę neturtingiausiųjų, kurie mažiausiai prisidėjo prie būsimų pasekmių gerovei. O, turint omenyje tai, kad iki 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius priartės prie 9 mlrd., būtina vystyti inovatyvias išteklius tausojančias agrotechnologijas, padėsiančias spręsti gręsiančios maisto stokos problemą“.
Šiuo metu rengiamas ir 2014 metais turi būti priimtas Augalų apsaugos planas siekiant įgyvendinti 2009 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, skatinančią tausųjį pesticidų naudojimą. Jo pagrindinis tikslas – skatinti ekonomiškai efektyvų ir tikslingą augalų apsaugos produktų naudojimą o kartu ir mažinti augalų apsaugos produktų keliamą riziką bei poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į poreikį gerinti visuomenės švietimą ir informavimą tausaus augalų apsaugos produktų naudojimo klausimais.
Tyrimus vykdo ir Lietuva
Atrodo, kad atsakingas požiūris į gamtos išteklių vartojimą palaipsniui plinta. Vis dažniau sutinkamos technologinės inovacijos, orientuotos ne tik į dabartinių, bet ir į ateities kartų poreikių tenkinimą. Kasdien gimsta vis įdomesnių idėjų kaip galėtume užtikrinti gamtoje darną. Kaip pavyzdys, Vilniaus universiteto Taikomųjų mokslų instituto mokslininkai kartu su kolegomis iš Lietuvos Sodininkystės ir Daržininkystės instituto, siekdami plėtoti biologinę derliaus kontrolę kuria naujas, efektyvias ir aplinkai draugiškas technologijas, nukreiptas prieš desertinių uogų kenkėjus-mikromicetus.
Šiais metais pradėtas vykdyti visiškai naujas Lietuvos Mokslo tarybos finansuojamas projektas, kurio metu Lietuvoje pirmą kartą bus tiriamos gerai žinomo ir žmogui nekenksmingo biologinio junginio – natūralaus maisto dažo chlorofilino antimikrobinės savybės. Pagrindinis šios technologijos privalumas – jog apipurškus uogas chlorofilinu saulėtą dieną jis efektyviai sunaikina uogų paviršiuje esančius ir jų gedimą greitinančius pelėsinius grybus bei žmogaus ligas sukeliančias bakterijas, pvz. E. coli ir pan. Tikimasi, kad inovatyvių vaisių saugos priemonių panaudojimas praplės aplinkai draugiškų agrotechninių priemonių arsenalą, padidins šviežių uogų produkcijos saugumą ir kokybę, sumažins užkrėstumą patogeniniais mikromicetais bei bakterijomis, o svarbiausia-prailgins uogų vartojimo trukmę ir sumažins taip brangaus derliaus nuostolius.
Pastangas dedančių ir išeičių iš prastėjančios situacijos ieškančių žmonių, ne taip jau ir mažai ne tik visame pasaulyje, bet ir mūsų gimtojoje Lietuvoje. Tačiau norint turėti „tvaresnę“ ateitį, siekiant darnios valstybės socialinės ir ekonominės plėtros būtina ir toliau palaikyti ir investuoti į naujas žemdirbystės, maisto perdirbimo bei saugojimo technologijas, kurios padėtų pakelti žemės ūkio našumą, būtų saugios gamtai ir žmogui. Yra apskaičiuota, kad į Europos Sąjungos finansuojamus bioekonomikos mokslinius tyrimus ir inovacijas investavus 1 eurą iki 2025 m. galima gauti 10 eurų pridėtinės vertės. Atrodo tikrai ne taip jau daug ir reikia, kad padėtumėm užtikrinti šviesesnę ateitį ateinančioms kartoms.
