Poreikis turėti bent vieną draugą pasireiškia jau ketvirtaisiais gyvenimo metais. Vaikas pradeda ieškoti bendraamžių draugijos – su suaugusiais namuose jam darosi nuobodu.
Savaime aišku, jog tokiame amžiuje tai tik draugystės užuomazgos, pirmieji bandymai užmegzti ryšį su kitu asmeniu. Neretai tokios draugystės netrunka ilgiau vienos dienos. Šiandien Marytė draugauja su Jonuku, rytoj su Petriuku, o poryt jau žaidžia viena.
Specialistai vieningai sutaria, jog ikimokyklinio amžiaus vaikams labai svarbi bendraamžių draugija. Ilgainiui draugystė tampa vis gilesnė ir prasmingesnė. Mokyklą pradėję lankyti vaikai susiranda pirmųjų tikrų draugų, su kuriais leidžia laisvalaikį.
Dar daugiau draugystė reiškia paauglystės metais: 12-16 metų jaunuoliams svarbiausiais autoritetais tampa nebe mama ar tėtis, o draugai. Tik jų nuomonės paisoma ir jų žodžiai priimami už gryną pinigą. Juk suaugusieji nieko neišmano, tiesa? O tėvams toks požiūris, aišku, patinka tikrai ne visada. Tačiau psichologai šiuo klausimu vieningi kaip niekad: bet kokiu atveju geriau, jei vaikas leidžia laiką su bendraamžiais nei sėdi namie.
Nuo neurozių iki narkotikų
Vienatvė visų pirma pavojinga tuo, jog vaikui išsiugdo tam tikri kompleksai „Visi žaidžia, o manęs nekviečia – kodėl?“. Jausdamasis ignoruojamas, toks vaikas pradeda savimi nebepasitikėti, tampa dirglus, nervingas, jautrus, ima jaustis nereikalingas ir atstumtas.
Streso fone pradeda kankinti naktiniai košmarai, gali kilti kalbos sutrikimų, pradėti varginti šlapimo nelaikymo problema. Jeigu nesiimsite priemonių ir nebandysite savo vaikui padėti, psichologinės problemos ateityje tik gilės ir jų tik daugės.
Vieniši gali jaustis bet kokio amžiaus vaikai, net ir ikimokyklinukai. Įsivaizduokite vaizdelį vaikų darželyje: mažyliai bendrauja poromis ar žaidžia grupėmis, o jūsų atžala vieniša stovi kamputyje. Jo niekas nepastebi, niekas su juo nenori dalintis žaislais. Galiausiai kiekviena diena vaikų darželyje tokiam mažyliui tampa sunkia psichologine trauma.
Be to, vaikai, kurie bendravimo problemų turėjo vaikų darželyje, jas kartu su savimi nusineša ir į mokyklą. Į pamokas tokie vaikai eina vien iš pareigos, apie mokyklą stengiasi nieko nepasakoti, nebendrauja su klasės draugais, vengia bet kokios veiklos po pamokų.
Paauglystės metais šios problemos gali dar paūmėti – paauglį gali apnikti depresija, lydima netgi minčių apie savižudybę, jaunas žmogus gali tapti priklausomas nuo alkoholio ar net narkotinių medžiagų (vaikas bet kokia kaina nori atkreipti į save kitų dėmesį ar tiesiog pabėgti nuo problemų).
Sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą
Kodėl vieni vaikai lengvai randa kalbą su bendraamžiais, o kitiems niekaip nepavyksta tapti kompanijos siela? Tam yra keletas priežasčių:
· Fiziniai trūkumai. Simpatiškas vaikas klasėje kur kas populiaresnis nei tas, kuris turi mikčiojimo problemą, antsvorio ar tas, kurio veiduką bjauroja randas. Geriausiu atveju tokių vaikų bendraamžiai vengia, o blogiausiu – paverčia patyčių ir pajuokos objektu.
· Įkyrumas. Vaikams nepatinka bendraamžiai, norintys bet kokia kaina dominuoti, atimti visų dėmesį, norintys nurodinėti ir bet kokia išlikti svarbiausiais.
· Įžeidumas. Įsižeidžia ir nuliūsta visi vaikai, tačiau kai kurie taip jaučiasi (ir aišku, tai demonstruoja) nuolat. Nenugirdo klausimo – jau verkšlena. Klasės draugas nedavė nusirašyti – jis priskiriamas tėvynės išdavikui. Draugas nepasidalino saldainiu - „viskas, aš su tavimi nebedraugauju“. Aplinkiniams toks elgesys labai nepatinka, todėl pernelyg įžeidus vaikas tampa nepageidaujamas.
· Prasti mokymosi rezultatai. Jeigu vaikas nuolat gauna blogus pažymius, mažai tikėtina, kad bendraklasiai degtų noru su juo draugauti. Aišku, tai tikrai nereiškia, kad pirmūnai turi marias draugų. Be to, vaikai labai nemėgsta ir mokytojų numylėtinių.
· Higiena. Vaikai šalinasi bendraamžių, nuo kurių sklinda nemalonus kvapas ar kurie nešioja nešvarius rūbus.
· Drovumas. Drovūs vaikai labai norėtų turėti draugų ir įsijungti į bendrą žaidimą, tačiau paprasčiausiai nežino, kaip tai padaryti. O kampe droviai stovinčių vaikų bendraamžiai dažniausiai paprasčiausiai nepastebi.
Kaip vaikui padėti?
Kai tėvai supranta, kad su jų mažuoju stebuklu kiti vaikai nenori bendrauti, veiksmų planas dažniausiai būna paremtas viena iš trijų strategijų. Pirmoji strategija – apie tai pasikalbėti su dukters ar sūnaus bendraamžiais (ir jų tėveliais). Antroji – pasikalbėti su vaiko mokytoju ar auklėtoju ir, aišku, apkaltinti bendravimo problemomis kolektyve.
Trečioji – savo atžalą vesti į kitą vaikų darželį ar mokyklą. Tokiais atvejais tėvų pozicija daugiau nei akivaizdi – dėl to, kad jų atžala neturi draugų, kaltas ne vaikas ir ne jie patys, o visi aplinkiniai. Tačiau yra ir ketvirtas problemos sprendimo būdas – pabandyti išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta.
Pavyzdžiui, jeigu nuolat kartojate savo dukrelei, kokia ji šaunuolė ir gražuolė, o kitos mergaitės – tik pilkos pelytės, tai visai nieko keisto, kad tos „pelytės“ su tobuląja mergaite draugauti visai nenori. O jeigu sūnų nuolat mokote „jeigu tik kas – muškis“, nieko keisto, kad kiti vaikai jo vengs – juk niekas nenori dėl menkiausios smulkmenos gauti į nosį. Trumpai tariant, jeigu norite padėti savo atžalai susirasti draugų, susimąstykite apie jiems taikomus auklėjimo metodus.
Svarbu: draugų nebūtinai turi būti daug. Jeigu vaikas turi bent vieną draugą, to pakanka, kad mažametis patogiai ir jaukiai jaustųsi kolektyve.
Gali būti, kad auklėjimo metodiką teks truputį pakoreguoti. Tuomet jau galima žengti kitą žingsnį.
· Užsitikrinkite auklėtojų ar mokytojų pagalbą. Pedagogai negali nepastebimai pakreipti situaciją viena ar kita linkme, įtraukti vaiką į veiklą, kuri vienaip ar kitaip padidins vaiko autoritetą kitų vaikų akyse. Pavyzdžiui, jeigu jūsų atžala gražiai piešia, jo paveikslą mokytoja galėtų pakabinti geriausiai matomoje klasės vietoje.
· Užrašykite atžalą į kelis būrelius ar užsiėmimus. Bendraminčių kompanijoje rasti artimą sielą žymiai lengviau.
· Susidraugaukite su savo vaiko klasės (ar darželio grupės) draugų tėveliais. Galima susitarti kartu praleisti savaitgalio popietę ar pasikviesti pas save į svečius. Kur kitur, jeigu ne savo namuose su tėvais mažylis jaučiasi geriausiai ir drąsiausiai? Galbūt būtent namų erdvėje pavyks užmegzti draugišką ryšį su kitais vaikais.
· Pamokykite vaiką atsikirsti užgauliotojams. Net ir mažas žmogus privalo mokėti už save pastovėti. Ir nebūtinai kumščiais (nors kartais kitos išeities paprasčiausiai nelieka). Pavyzdžiui, jeigu jūsų vaiką nuolat šaukia „Ei, storuli, eikš čia“, galite jį pamokyti atsakyti „Kas ant kito sako, save taip pavadina“.
Kištis ar nesikišti?
Kai vaikas neturi draugų – tai rimta problema. Tačiau, kai atžala draugų turi, bet jie labai nepatinka tėvams – irgi negerai. Kaip elgtis pastaruoju atveju? Pamokyti vaiką, kad vengtų „blogų“ kompanijų, ar nesikišti į tokius santykius?
Kištis būtina, jeigu:
1) Tokie draugai jūsų vaiką atvirai išnaudoja ar jo atžvilgiu elgiasi negarbingai. Tačiau kaip tai pasakyti vaikui.... Negalite sau leisti elgtis agresyviai atžalos draugų atžvilgiu, todėl tokie pareiškimai kaip „Žinai ką? Tavo draugas savanaudis egoistas – nejaugi pats nematai?“ naudos neduos. Tereikia subtiliai atkreipti dėmesį į vaiko bičiulių poelgius: „O kodėl tavo draugas tavęs nei karto ligoninėje neaplankė, kai sirgai?“. Nesibaiminkite, vaikas pats padarys reikiamas išvadas.
2) Jūsų atžalos draugas ar draugė nuolat prisidaro problemų – tai apsivagia parduotuvėje, tai pagautas rūkantis mokyklos teritorijoje, tai praleidinėja pamokas ir taip elgtis skatina jūsų atžalą. Jau nekalbame apie situacijas, kai esate priversta veikti tuojau pat, paaiškėjus, jog vaiko draugas vartoja narkotikus ar bandė nusižudyti. Tokiais atvejais pateisinamos visos priemonės – pradedant pokalbiais iš širdies ir baigiant mokyklos ar net gyvenamosios vietos keitimu.
Kištis nevertėtų, jeigu:
Jums nepatinka ne jūsų atžalos draugo asmeninės savybės, o, tarkim, jo išvaizda, šukuosena, religinės pažiūros, kalbėjimo maniera, tėvų profesija ir t.t. Net jeigu manote, kad jūsų vaiko draugo išvaizda šokiruojanti (žalia skiauterė ar auskaras nosyje). Prisiminkite, kaip pati elgėtės ir atrodėte, kai buvote paauglė. Juk tai tik saviraiškos forma, tapatybės paieškos.
Kaip sakė Sokratas, „ir tai praeis“. Būkite kantresni. Religinių įsitikinimų ir tėvų profesijos klausimo nevalia kelti – tai tikrai ne jūsų reikalas. Vaikai bendrauja, jiems kartu smagu – tai svarbiausia.
