Pavydas kyla iš troškimo būti „svarbesniam už kitus“ ir baimės, kad toks nesi. Šioji baimė gali būti pagrįsta – pavyzdžiui, partneris jus palieka dėl kito žmogaus; toks pavydas vadinamas reakciniu.
Jūs turite susidoroti su sudėtingomis naujomis aplinkybėmis, kai staiga liekate vienas, o jūsų partneris kuria gyvenimą su kitu/kita.
Psichologai Robertas Rydellas ir Robertas Bringle'as teigia, kad reakcinis pavydas tuo stipresnis, kuo labiau žmogus buvo priklausomas nuo savo partnerio, kuo labiau juo pasitikėjo ir kuo mažiau įtarinėjo.
Kita pavydo rūšis yra įtarimais, o ne realiais partnerio veiksmais, grįstas pavydas. Šį pavydą dar sunkiau ištverti, nes nežinome, kokia yra reali situacija ir kokių veiksmų geriausia imtis. Žmonės, kurie nuolat įtarinėja, yra mažiau saugūs, bijo prisirišti, turi mažiau savigarbos.
Įtarimais grįsto pavydo ženklai yra nuolatinės į partnerį nukreiptos neigiamos emocijos, šnipinėjimas, partnerio veiklos stebėjimas, telefono skambučių, žinučių ir elektroninio pašto tikrinimas, rausimasis po asmeninius daiktus, įtarinėjimai ir nesaugumo jausmas, kai partneris rodo dėmesį žmogui, kuris galėtų būti potencialus konkurentas. Didžiąją laiko dalį šios mintys būna iracionalios, bet dėl to žmogui skauda nė kiek ne mažiau.
Šios rūšies pavydo keliamas skausmas kyla iš fakto, kad paprastai mus jaudina dalykai, kurie yra neužbaigti, nenusistovėję, nepaaiškinti, dėl kurių nesame tikri. Tokie dalykai nėra įprasti, todėl traukia mūsų dėmesį ir prikausto mintis. Kai situacija tampa stabili, mūsų psichinei sistemai nebėra reikalo būti budriai ir investuoti naujus išteklius. Neaiškioms situacijoms būdingas neišbaigtumas, tam tikros pagundos ir pavojai.
Nesantuokiniai ryšiai paprastai irgi pasižymi neišbaigtumu, nes jie nėra apibrėžti ir aiškūs, kaip kad normalūs įprasti santykiai. Tokius santykius palaikantys meilužiai gali jausti didelį pasitenkinimą, bet jie vistiek trokšta išbaigtumo. Nebaigti reikalai – tai ne tik lūkesčiai, bet ir kančia, nes jiems būdinga frustracija, kad negauname to, ko trokštame.
Įtarimams būdinga ekspansijos dinamika; tai tam tikra savaime išsipildanti pranašystė. Iš mažos abejonių sėklos, kad partneris neištikimas, išauga didelis abejonių ir netikrumo medis. Žmogaus įtarimai tampa prizme, pro kurią jis žiūri į pasaulį. Įtarimai nuspalvina žmogaus realybės pasaulį ir tampa priemone interpretuoti partnerio elgesį. Kiekvienas veiksmas ar žodis pradedamas interpretuoti kaip reiškiantis kažką kita, kaip įrodymas, kuris patvirtina įtarimus ir kelia dar didesnį nepasitikėjimą. Tai užburtas ratas: kuo daugiau priežasčių žmogus randa pavydui, tuo didesni tampa jo įtarimai ir tuo lengviau rasti dar daugiau tariamų priežasčių. Žmogaus viduje kaupiasi griaunanti pavydo energija, kuri jį naikina.
Įtarimų turintis žmogus ima savo partneriui rodyti daugiau dėmesio, todėl kai kurie vyrai ir moterys, norėdami išlaikyti šį dėmesį, pradeda specialiai įtartinai elgtis. Kai įtarimų turintis žmogus išsigąsta, kad santykiai gali nutrūkti, jis ima stengtis juos išlaikyti, puoselėti ir saugoti.
Įtarimus galima palyginti su erzinimu. Vienas erzinimo apibūdinimų – tai juoktis iš žmogaus ar sakyti jam nemalonius dalykus juokaujant arba siekiant jį nuliūdinti. Tiek įtarinėjimams, tiek erzninimui būdingas dviprasmiškumas (erzinant – stengiantis suprasti, juokaujama ar ne), arba, kitaip tariant, netikrumas. Abiem atvejais egzistuoja padidėjęs susidomėjimas ir emocinis jaudulys. Esant įtarimams netikrumas yra susijęs su neigiamais įvykiais, o erzinimui gali būti būdingi ir pozityvūs įvykiai, žaidimo elementai. Erzinimas dažnai būna tiesiog žaidimas tarp mylimųjų, tuo tarpu įtarimai kyla iš abejonių, kad mylimasis „žaidžia“ su kitu žmogumi.
Visus čia aprašytus dalykus galima apibendrinti šiuo pokalbiu tarp moters ir jos pavydaus vyro: „Brangusis, nuolatiniai klausinėjimai, kur ir su kuo buvau, mus abu varo iš proto ir kenkia mūsų santykiams. Gal galėtum nustoti tai daryti? Ir dar: jei įtari, kad esu tau neištikima, įsivaizduok mane su Bradu Pitu, o ne kaimynu.“
