Psichologai sako, kad pastovumo sieti su verslu negalima. Šioje srityje esą melancholijos nė su žiburiu nerasi – jokių garantijų nėra: niekad nežinai, ar šį mėnesį gausi atlyginimą. Todėl žmogui, kuriam norisi ramaus gyvenimo būdo, užsiimti komercine veikla nereikėtų. Vengiantiems iššūkių ir savarankiškų sprendimų specialistai rekomenduoja dirbti valstybės tarnyboje. Ten esą, norint kopti karjeros laiptais, užtenka uoliai vykdyti viršininko pavestas užduotis.
Verslo išmokti neįmanoma
Psichoterapeutas Olegas Lapinas linkęs manyti, kad kiekvienas žmogus, norintis sukurti sėkmingą verslą, turėtų nuolat vadovautis lygybės principu. Tiek vertindamas save, tiek klientus jis neturėtų prisirišti prie žmogaus kilmės ir socialinės padėties. Anot psichoterapeuto, versle nėra lygesnių už lygius: galima dėti lygybės ženklą tarp ministro ir benamio. Esą viduramžiais ir Sovietų Sąjungoje egzistavęs viršūnės – apačios modelis jau žlugo ir jei verslininkas to nesupras, keliąs į sėkmę jam bus užkirstas.
Verslininku, anot O. Lapino, negali tapti kiekvienas žmogus. Mat komercija neatsiejama nuo rizikos, o rizikuoti linkę ne visi. Bijantiems rizikos pašnekovas siūlė darbo ieškoti valstybės tarnyboje. Esą verslininkui niekas negarantuoja, kad mėnesio gale jis gaus atlyginimą. Maža to, visada egzistuoja ir bankroto tikimybė. O ši, pasak O. Lapino yra natūralus dalykas, pranešantis apie tai, kad įdėta per mažai pastangų ar tiesiog apie netikslų paskaičiavimą.
Na, o verslumo stokojančių vaikai, psichoterapeuto manymu, greičiausiai taip pat nebus verslininkai: „Tie, kurie mėgsta saugumą, dirbs ministerijose. Jų vaikai greičiausiai irgi tokie bus. Tarnautojai savo vaikams sako, kad reikia baigti universitetą, kad paskui galėtum ministerijoj dirbti. O verslininkas savo vaikus moko rizikuoti. Jis paaiškina, kad gausi tiek, kiek įdėsi. Vaikas nuolat mato, kaip daro tėvai.“
„Verslininkai nesutinka gražiai tvarkingai vaikščioti į pamokas, gražiai tvarkingai lankyti paskaitų, klausytis viršininko, augti kategorijomis valstybės tarnyboje. Jiems tai nepatinka. Tokie žmonės dažnai meta mokyklas ar universitetus, arba baigia juos neakivaizdiniu būdu, o visą savo laiką skiria tam, kad galėtų užsidirbti. Tai charakterio savybė. Jeigu pažiūrėtume į pasaulio turtuolių sąrašą, jų biografijos parodytų, kad jie dažniausiai nieko nebaigė. Jie tiesiog pasižymi prigimtinėmis savybėmis. Dauguma kompozitorių neišmokė muzikos mokyklos. Techninė dalis jiems atėjo pakeliui, o polinkis egzistavo nuo pat vaikystės. Tas pats ir su daile, su sportu“, - DELFI kalbėjo O. Lapinas.
Neturintiems lyderio bruožų versle ne vieta
Psichologė Lina Gervinskaitė sutiko su O. Lapino nuomone, kad komercinė veikla neatsiejama nuo rizikos. Tačiau netrukus ji pridūrė, kad rizika visada privalo būti pagrįsta.
Taip pat, anot psichologės, versle nemažiau svarbu gebėti kurti ambicingus tikslus: „Verslininkas turėtų nestokoti įžvalgumo, kad atrastų savo verslo nišą. Taip pat reikia gebėti įveikti stresą, nes šioje srityje dažnai būda daug įtampos, nenumatytų problemų. Apskritai reikia sugebėti išsikelti tikslus ir jų siekti. Žinoma, reikia sugebėti siekti pakankami aukštų – iššūkį turinčių tikslų.“
Visi, nebijantys rizikuoti ir nestokojantys įžvalgumo, psichologės žodžiais tariant, gali imtis savo verslo. Sunkiausias darbas esą – rasti nišą, į kurią norėtųsi investuoti. Tačiau nepratę lyderiauti, žmonės, kuriems geriau sekasi vykdyti viršininko pavestas užduotis, L. Gervinskaitės įsitikinimu, nejaus potraukio kurti verslą: „Kai kuriem norisi daugiau saugumo, žinojimo, kad darbdavys už mane nuspręs, organizuos, nustatys darbo priemones, darbo laiką. Tie, kuriem norisi daugiau saugumo, nebus linkę kurti savo verslą.“
Na, o jaunimas, pasak psichologės, verslu domisi kur kas labiau nei, pavyzdžiui, prieš dešimt metų. Jos nuomone, jaunų verslininkų Lietuvoje vis daugės.
