Diagonalinės padangos užkariavo pasaulį XX a. pradžioje. Tačiau ši padanga turėjo nemažai technologinių apribojimų. Gamintojai stengėsi išspręsti diagonalinių padangų pagrindines problemas kurios buvo susijusios su maksimaliu greičiu, kaitimu ir ilgaamžiškumu bei patvarumu.
1930 m. „Michelin“ jau buvo sukūrusi konceptines radialines padangas. Iš karto buvo atkreiptas dėmesys, kad pagal naują technologiją gaminamos padangos daug mažiau kaista, o tai smarkiai pagerino ir kitas padangos charakteristikas. Esminis šių padangų skirtumas tas, kad diagonalinės padangos turi karkasą iš vieno ar kelių kordo sluoksnių, išdėstytų taip, kad gretimų sluoksnių gijos susipina. Radialinėje padangoje karkaso kordas įtemptas nuo vieno krašto iki kito be gijų susipynimo; plonas, minkštas karkaso apvalkalo išorinis paviršius aptemtas tvirtu lanksčiu brekeriu – diržu iš labai tvirto netampraus kordo.
Į lengvųjų automobilių rinką „Michelin“ su radialinėmis padangomis įžengė šiek tiek anksčiau nei 1952 m., tačiau būtent šiais metais atsirado pirmosios tokios padangos skirtos sunkvežimiams. 1959 m. jau buvo pasiūlytos tokio tipo padangos ir stambiagabaritei technikai. 1981 m. „Michelin“ asortimentas pasipildė lėktuvams skirtomis radialinėmis padangomis.
