Pagal galiojančius įstatymus, viešų akcijų ir renginių, jei juose ketina dalyvauti daugiau nei devyni asmenys, organizatoriai privalo kreiptis į savivaldybę ir gauti pažymėjimą dėl suderintos vietos, laiko ir formos. Šiuo atveju, kreiptasi buvo, tačiau, kaip pripažino Saugaus miesto departamento direktorius, „nesilaikant Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo <…> 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo pranešimą pateikti ‘ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatomo susirinkimo vedimo dienos’“.
Renginių (susirinkimų) derinimo komisija prašymą išnagrinėjo, nutarė nepritarti susirinkimo organizavimui ir pažymėjimo neišduoti, nes pagrįstai kilo įtarimų, jog (cituoju minėtąjį oficialų atsakymą) „gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės“. Mat protestuotojai ketino ne šiaip pareikšti „nuomonę apie spektaklį“ – jų nuomonę sudarė ne kas kita, kaip pretenzija atimti (būtent atimti, uždrausti, nutildyti, o ne kritikuoti – štai šito lemtingo skirtumo jiems niekaip nepavyksta suvokti) iš savo bendrapiliečių ne tik nuomones, bet ir teisę jas patiems susidaryti.
Nepaisant šito, demonstracija (tiesa, daug kuklesnė) įvyko. Kiaušinių būta. Tačiau kratyti, tikrinti ir nepatogumų patyrė ne agresyvūs demonstrantai, o spektaklio žiūrovai. Policijai nesikišant, kai kurie buvo protestuotojų išplūsti ar apstumdyti. Kodėl policija nesirūpino tvarkos palaikymu ir žiūrovų saugumu, kodėl apskritai nenutraukė neteisėtos akcijos, savivaldybė atvirai prisipažįsta informacijos tiesiog... neturinti. Ir nesirūpinanti įsigyti.
Ar visuomet Vilniuje taip sėkmingai įvyksta nesankcionuoti vieši renginiai, o pažymėjimo, vietos bei laiko suderinimo, reikalingumas tėra fiktyvi, praktiškai netaikoma taisyklė? Prisiminkime kitus nesenus atvejus, kai, pvz., savivaldybės atsisakymas sankcionuoti Kovo 11-osios eitynės „Už toleranciją“ labai aiškiai reiškė, kad nieko planuoto neįvyks, o policija netruko reaguoti ir imtis veiksmų netgi prieš teisėtai stovinčią, jokios grėsmės nekeliančią, devynių asmenų grupelę.
Tad nieko panašaus: leidimas nebūtinas tik jei esate ultradešiniųjų pažiūrų; tuomet galite nesijaudinti – policija jums ne tik netrukdys, bet netgi iki tam tikros ribos padės (kai ko nepastebėdama ir kurdama diskomfortą tiems, kurie jums nepatinka). Visais kitais atvejais įstatymai galioja, leidimas reikalingas, bet kuo labiau tolstate nuo ultradešinės, tuo didesnė tikimybė, kad jo negausite (o tada verčiau net nebandykite). Bus surasta kokia nors formali priežastis. Arba (jei nepavyks nieko gero sugalvoti) tiesiog šiaip.
Ir vis dėlto džiugu: pagaliau gautas atviras oficialus Vilniaus miesto savivaldybės patvirtinimas, kad įstatymai pažeidinėjami, ji tą mato ir ne tik neketina nieko imtis (nes neįžvelgia problemos – nei įstatymus pažeidusiame renginyje, nei pačiame įstatymų pažeidimo fakte), bet netgi, kaip niekur nieko, leidžia sau tai pareikšti viešai: na taip, įstatymus faktiškai taikome ad hoc (kada norime ir kam norime) – kas negerai? kodėl turėtume tai slėpti? Štai ši (regis, visai nuoširdi) nuostaba ir yra baisiausia...
