Specialistai: vaikžudystė rodo labai aukštą visuomenės degradacijos lygį

Specialistai pabrėžia, kad vaikžudystė rodo labai aukštą visuomenės degradacijos lygį. Ypač šiais laikais, kai Lietuvoje yra įsteigti gyvybės langeliai. Vaikžudystė – gana retas, bet vis dar pasitaikantis nusikaltimas. Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenimis, Lietuvoje pagal Baudžiamojo kodekso 131-ąjį straipsnį „Naujagimio nužudymas“ 2007 m. užregistruotas 1 nusikaltimas, 2008 m. – 2, 2009 m. – 3, 2010 m. – 1, 2011 m. – 0, per 2012 m. 8 mėn. – 1.

Atsižvelgiant į tai, kad minėti nusikaltimai nedažni, pastaraisiais metais Vidaus reikalų ministerijoje nebuvo atliekama speciali jų duomenų analizė.

Su šiuo nusikaltimu susiduria ir civilizuočiausios šalys – 1978–1993 m. Anglijoje buvo nužudyta 4,5 vaiko 100 tūkst. gyventojų, Kanadoje – 2,9, JAV – 8,0 naujagimių, 2,5 vienerių-ketverių metų vaikų ir 1,5 mokyklinio amžiaus vaikų. Vokietijoje, kurioje yra apie 80 mln. gyventojų, kasmet nužudoma apie 100 vaikų.

Istorinės šaknys

Jau nuo Antikos laikų, daugelyje kultūrų naujagimių žudymas buvo viena iš gimstamumo reguliavimo priemonių. Kaip rašo publicistas Dainius Juozėnas, „Platonas kūrė įsivaizduojamą valstybę, kurioje nė vienas vaikas negalėjo gimti be vyriausybės sutikimo, o jei toks ir būtų gimęs, turėjo būti nukištas kažkur į pašalį, kad nusibaigtų nemaitinamas. Senovės Romoje, ar vaikui gyventi, lemdavo tėvas, iškeldamas kūdikį aukštyn.“

Krikščionybei plintant, vaikų žudymas buvo pradėtas drausti. V–XVIII a. vaikžudystė buvo laikoma dideliu nusikaltimu, už kurį griežtai bausta. D.Juozėno žodžiais, visuomenėje pamažu formavosi visuotinis pasibjaurėjimas ir nepakantumas vaikžudystei – „XVI a. Vokietijos baudžiamasis kodeksas numatė ypač rafinuotą mirties bausmę už kūdikio nužudymą. Tokia moteris turėjo būti arba negyva užkasta žemėn ir persmeigta kuolu, arba užrišama į maišą kartu su šunimi, katinu, gaidžiu bei gyvate ir paskandinama.“

Vokietijos mokslininkė Diana Raič, remdamasi statistiniais duomenimis, nustatė, kad didžiausią dalį – net 43,3 proc. – nužudytųjų vaikų sudaro naujagimiai. Paprastai jie gimsta ne gimdymo namuose ir savo gimdytojų būna nužudomi per pirmąsias 24 savo gyvenimo valandas. Nustatyta, kad tokios gimdytojos būna labai jaunos ir jų nėštumas būna nelauktas.

Rugsėjo pabaigoje tokio „nelaukto kūdikio“ susilaukė ir viena Druskininkų gyventoja. 24-erių mergina nesilankė pas gydytojus ir slėpė savo nėštumą. Įtariamoji savo kūdikio kūnelio atsikratė Kauno rajone, Ilgakiemio kaime įsikūrusioje degalinėje.

Nors tokie atvejai – palyginti reti, bet jie, kaip niekas kitas, atskleidžia didžiausias visuomenės piktžaizdes ir priverčia dar kartą pamąstyti apie šią nuo pat mitų laikų gvildenamą temą. Kas yra tos moterys ir kodėl jos taip daro? Ar, žudydamos kūdikius, jos pačios save žudo? O gal tai – tik socialinė problema?

Konvencija suteikia garantijas

Edita Žiobienė, vaiko teisių apsaugos kontrolierė, pabrėžė, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje nustatyta kiekvieno vaiko neatimama teisė gyventi ir sveikai vystytis. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas, kiekvienam vaikui – iki gimimo ir po jo – turi būti garantuojama galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai: „Naujagimių žudymas yra kompleksinė socialinė, etinė, teisinė problema, nemaža dalimi priklausanti ir nuo visuomenės moralinių nuostatų. Manytina, kad naujagimių žudymą lemia ne vien tik motinos psichologinė būsena ar socialinės priežastys, bet ir daugybė kitų aplinkybių. Nepalanki nėščiosios gyvenamoji aplinka, neigiamas šeimos/artimųjų požiūris, nepakankamas lytinis švietimas ir informacijos apie galimą pagalbą gimus vaikui stygius, visuomenėje vyraujantis požiūris į vienišas mamas ir kt. Naujagimių žudymas gali būti tiek suplanuotas, kai moteris nėštumo metu nesikreipia į sveikatos priežiūros įstaigą, nesirūpina būsimo vaiko ir savo sveikata, negalvoja apie vaiko auginimą, tiek neplanuotas, iš anksto neapgalvotas veiksmas, sukeltas emocijų.“

E.Žiobienės žodžiais, gimus kūdikiui, dažnai motinai reikalinga artimųjų moralinė parama ir pagalba, o esant socialinės rizikos veiksniams būtina organizuoti kompleksinių paslaugų teikimą šeimai: „Siekiant užkirsti kelią kūdikių žudymui ir jų palikimui pavojingomis sveikatai bei gyvybei sąlygomis, būtina stiprinti prevencines priemones, psichologinės, teisinės, ekonominės pagalbos nėščiosioms ir jų artimiesiems teikimą, skatinti gyvybės puoselėjimą, brandų lytinį elgesį. Manytina, būtina skatinti pozityviąją tėvystę ir užtikrinti kompleksines paslaugas vaikui ir šeimai krizinėje situacijoje. Būtinas socialinių paslaugų organizavimas atliekant asmens sveikatos priežiūrą ir socialinių paslaugų stiprinimas savivaldybėse. Labai svarbi socialinių darbuotojų pagalba nustatant galimas nėščiąsias bei pagalba besilaukiančioms ir pagimdžiusioms moterims. Stigmų dėl nesantuokinių vaikų mažinimas taip pat yra vienas iš būdų, galintis padėti moterims priimti kitą sprendimą, užkirsti kelią naujagimių žudymui.“

Diegiama kompleksinė pagalba

Siekiant užtikrinti glaudesnį teritorinių prokuratūrų ir savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių bendradarbiavimą, gerinti vaiko teisių apsaugą baudžiamajame procese, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 2011 m. sausio 27 d. pasirašė susitarimą. Šiuo susitarimu siekiama veiksmingesnio vaiko teisių ir teisėtų interesų gynimo ar atstovavimo jo interesams.

E.Žiobienė pabrėžė, kad prokuroro ar policijos prašymu vaiko teisių apsaugos skyrius apsilanko šeimoje, patikrina šeimos aplinkos sąlygas ir pateikia turimą informaciją prašymą pateikusiai institucijai: „Siekiant sumažinti kūdikių palikimo pavojingomis gyvybei ir sveikatai sąlygomis atvejų bei apsaugoti kūdikių sveikatą ir gyvybę, Lietuvoje buvo įsteigti septyni gyvybės langeliai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. lapkričio 11 d. nutarimu patvirtino Vaikų nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios gyvenimo ir ugdymo sąlygų gerinimo modelio aprašą. Minėto aprašo įgyvendinimo priemonių 2009–2012 metų plano vienas iš uždavinių – stiprinti institucinį bendradarbiavimą siekiant užtikrinti veiksmingą kompleksinę pagalbą vaikams ir jų tėvams. Įgyvendinant minėtą uždavinį, numatyta priemonė – atrinkti ir finansuoti institucinio bendradarbiavimo savivaldybėse projektus, siekiant skatinti kompleksinės pagalbos teikimą vaikams ir jų tėvams. Minėta priemonė turėtų būti įgyvendinta iki 2012-ųjų pabaigos.“

Vaiko teisių kontrolierė mano, kad, užkertant kelią naujagimių žudymui, vieną iš svarbiausių pagalbų turėtų teikti žiniasklaida: „Visuomenėje vyraujančio požiūrio į vienišas mamas, į nepilnametes mamas keitimas, socialinė reklama – visuomenės švietimas televizijoje, radijuje, spaudoje apie galimą psichologinę, teisinę, socialinę pagalbą nėščiosioms padėtų užkirsti kelią šiai problemai.“

Visada žiaurus ir ciniškas nusikaltimas

Lilija Henrika Vasiliauskienė, Vilniaus moterų namų vadovė, pabrėžė, kad pirmiausia vaikžudystė yra socialinė problema, ir būtent šitą klausimą turėtume kuo greičiau spręsti. Jai pritarė ir dr. Ingrida Jakubavičienė, istorinės LR Prezidentūros Kaune kultūros renginių koordinatorė. Istorikės manymu, vaikžudystės problema yra apskritai visos visuomenės, o ne tik moterų problema: „Nenorėčiau čia pabrėžti tik moterų socialinių ar moterų psichologinių bėdų. Tai yra ir visos visuomenės socialinių ir psichologinių klausimų dalis. Vaikžudystė rodo labai aukštą visuomenės degradacijos lygį, ypač dabar, kai Lietuvoje yra įsteigti gyvybės langeliai ir pagimdžiusi medicinos įstaigoje moteris gali tuoj pat legaliai atsisakyti kūdikio ir atiduoti jį į vaikų namus, kur jis galės būti įvaikintas. Turbūt todėl šiais laikais šis nusikaltimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip ypač ciniškas ir žiaurus.“

Vaikžudystės problema ir jos vertinimas ypač sudėtingas buvo tarpukario Lietuvoje. I.Jakubavičienės manymu, taip yra pirmiausia dėl to, jog visuomenėje viešai tai buvo griežtai smerkiamas dalykas, tačiau tikrovėje jis vis tiek egzistavo: „Vaikžudžių motinų elgesio motyvai buvo labai skirtingi. Priežasčių, sukėlusių tokį moters poelgį, taip pat būdavo daug. Svarbiausia priežastimi laikytina nepalanki viešoji nuomonė vadinamajai „mergai su vaiku“ ir jos kūdikiui. Vaikeliui iš anksto buvo nulemtas sunkus „benkarto“ likimas. Kol kas vaikžudysčių statistika tarpukario Lietuvoje menkai tyrinėta, tačiau suprantama, kad užfiksuota bus tik nedidelė dalis šių nusikaltimų. Dauguma tarpukario gyventojų gyveno kaimuose, kuriuose nuo bendruomenės akių pasislėpti buvo sunku, o Katalikų bažnyčia ypač pasisakė prieš abortus. Tačiau kaimo moterys žinojo nemažai liaudiškų metodų, kaip atsikratyti tik užsimezgusios gyvybės, ir tokia viduramžiška kontracepcija naudojosi ne tik nekaltybę praradusios, vyrų suvedžiotos merginos, bet ir ištekėjusios, jau pulkelį vaikų auginančios moterys. Vis dėlto antpilais ar kitokiomis priemonėmis išprovokuotas persileidimas ankstyvoje nėštumo stadijoje nebuvo kvalifikuojamas taip pat, kaip ką tik gimusio sveiko kūdikio nužudymas.“

Paniekinama šventa moters pareiga

I.Jakubavičienė pabrėžė, kad vaikžudystė buvo laikoma žiauriu nusikaltimu. Moteris paniekindavo ne tik motinystę, kuri buvo laikoma šventa kiekvienos moters pareiga, bet ir Dievo siųstą kūdikį: „Šis nusikaltimas užtraukdavo moteriai didelį moralinį bendruomenės pasmerkimą, nes administracinės bausmės už tai buvo gana švelnios: du-trys mėnesiai kalėjimo ir Bažnyčios skirta atgaila. Smerkiami ir baudžiami buvo ir šio nusikaltimo bendrininkai. Kita bėda, kad tokius nusikaltimus buvo gana sunku išaiškinti ir ištirti.“

Paprašyta įvardyti svarbiausias vaikžudystės visuomenėje priežastis, istorikė pabrėžė, kad negalima sakyti, jog tarpukariu lietuvių visuomenėje vaikai buvo nemylimi ar nelaukiami: „Priešingai, žiūrint į visus lietuvių papročius, linkėjimus ar mergaičių auklėjimą, čia motinystė buvo suvokiama kaip didžiausia dovana, palaima moteriai. Vestuvių metu buvo daroma įvairiausių magišką prasmę turinčių veiksmų, laikomasi prietarų, kad tik pora susilauktų sveikų vaikų. Net ir nėštumo metu moterys turėjo laikytis daugelio draudimų, kad išnešiotų ir laimingai pagimdytų vaikelį. Nevaisingumas ar dažni savaiminiai persileidimai buvo laikomi Dievo bausme už tėvų nedorą gyvenimą ar net giminės nusikaltimus. Tačiau, nepaisant tūkstančių moterų pasiaukojamos motinystės, egzistuoja ir tamsioji istorijos dalis.“

Skatinta kalbėti apie vyrų atsakomybę

I.Jakubavičienės manymu, vaikžudystę galima sieti su žemu motinų socialiniu statusu. Atsikratyti kūdikio dažnai ryždavosi pamestos netekėjusios merginos iš neturtingų šeimų arba samdinės, pastojusios nuo vedusio vyro: „Iš literatūros kūrinių žinome, kad visuomenės pasmerkimas ir panieka „mergai su vaiku“ buvo ypač skausminga, todėl dažna ir pati nusižudydavo, kad išvengtų šitokios gėdos. Tačiau vaikžudystės atvejų pasitaikydavo ir šeimose, kur jau augo daug vaikų ir papildoma burna prie stalo buvo nepageidaujama. Iš dalies vaikžudystę galima sieti su dideliu kūdikių mirtingumu tarpukaryje ir apskritai gana šaltu požiūriu į greitai užgesusią užgimusią gyvybę. Net ir liaudiški prietarai mokė, kad, mirus kūdikiui, motina neturėtų ilgai sielvartauti ir verkti, nes taip kūdikėliui apsunkina kelią grįžti į dangų. Remiantis tarpukario statistika, kasmet mirdavo 10–11 tūkst. kūdikių iki vienerių metų amžiaus (arba 15–17 proc. visų gimusių kūdikių) bei 10–12 tūkst. vaikų iki penkerių metų amžiaus, daugiausia – varguomenės šeimose. Lietuva su šia kraupia statistika visą laiką tarpukariu atsidurdavo tarp pirmaujančių Europoje. Dažna šeima buvo palaidojusi bent vieną savo naujagimį, dar vienas ar du vaikai mirdavo nesulaukę pilnametystės.“

Istorikės žodžiais, nors lepinami vaikai lietuvių šeimose nebuvo, tačiau kiekvienoje šeimoje tėvus ir vaikus siejo gana šilti, pagarbūs santykiai: „Tėvai pagal savo finansines galimybes stengėsi vaikus pradžiuginti dovanėlėmis, aprengti, išleisti į mokyklą. Nors vaikžudystės atvejų buvo, tačiau tai nebuvo masinis reiškinys. Pavyzdžiui, Kauno rajone 3-iajame dešimtmetyje per pusmetį buvo užregistruota apie 20 vaikžudystės atvejų, o tai buvo tankiausiai apgyvendintas tarpukario Lietuvos rajonas. Žinoma, tikrasis skaičius lieka nežinomas, tačiau reikia kalbėti ir apie tai, kokios prevencijos buvo anuomet imtasi. Tarpukariu veikusios moterų katalikių draugijos stengėsi rūpintis mergaičių dora, buvo įkurti specialūs namai, kuriuose galėjo gyventi merginos su nesantuokiniais vaikais. Visuomenės elito moterys – S.Smetonienė, J.Tūbelienė, A.Hu­nebelienė, E.Šklėrie­nė, B.No­vickienė – savo pavyzdžiu taip pat skatino visuomenę padėti gyvenimo užribiuose atsidūrusioms neturtingoms merginoms su nesantuokiniais vaikais. Moterys gydytojos – dr. A.Birutavičienė, V.Tumėnienė – bei aktyvios visuomenininkės skatino ryžtingiau kalbėti ir apie vyrų atsakomybę už pradėtą gyvybę. Moterų labdaros organizacijos išlaikė dešimtis vaikų prieglaudų, į kurias dažniausiai patekdavo nesantuokiniai vaikai, pamestinukai ir našlaičiai.“

Gyvybės langeliai Lietuvoje veikia:
Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, Žolyno g. 47, tel.: [phone], [e-mail]
Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose, Miško g. 27, tel.: [phone], [e-mail]
Kauno P.Mažylio gimdymo namuose, Putvinskio g. 3, tel. [phone], [e-mail]
Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namuose, Staniūnų g. 41, tel.: [phone], [e-mail]
Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Liepojos g. 41, tel.: [phone], [e-mail]