Visiems liberalams, kadangi irgi gaus mažiau, nei mano, vėl teks guostis šnekomis apie tai, kokie jie būtų galingi, jeigu nebūtų susiskaldę. Valstiečiai, nacionalistai, socialistai, emigrantai... – visi kažkiek gaus, deja, kai kas padoriai, kai kas gėdingai mažai.
Štai ir viskas, ir jokių staigmenų šiuose rinkimuose nebus. Tiesa, dar yra kažkada prisiekinėję į jokią politiką neiti „drąsiečiai“ ir lenkai. Pirmieji tikrai bus pagrindiniai pretendentai susišluoti protesto balsus, lenkai gi, pasiryžę nustebinti visus – jų frakcija Seime reali kaip niekada anksčiau.
Rinkimai tikrai bus nuobodūs – valdantieji pasitrins su opozicija, sisteminiai pasistumdys su nesisteminiais, iš vienmandačių prasmuks vienas kitas „išsikėlėlis“... Rinkėjai į visa tai žiūrės apatiškai, bandydami save ar tai paerzinti, ar tai apgauti, skleisdami nusivylimą, nepasitikėjimą valdžia, o iš esmės – netikėjimą valstybe ir pačiais savimi.
Deja, viso to nebus. Kuo ne nuobodi, užšalusi demokratija? Kaip sako, - procedūrinė, rutininė, su visokiais negražiais būdvardžiais. Ir kolei kas jokių prošvaisčių tikrajai, t.y., žmonių demokratijai. Matyt žmonėms demokratijos žaidimai savam kieme tiesiog pabodo ir niekas jų neišjudins, netgi atominis referendumas.
Patikėkite, staigmenų nebus. Bet tai nereiškia, kad nebus įdomu. Antai, negi neįdomu, kuo naujasis Seimas skirsis nuo ankstesniųjų? Aišku, kad įdomu. Vien dėl to, kad iškart po rinkimų, paryčiui daug kas supras, kad, ech, vėl blogą išsirinkome. Ir vėl tik keli procentai tautos juo bus patenkinti, - baisu, bet tikrai, sakyčiau, europinio masto įdomybė.
Bestebint rinkiminės kampanijos batalijas susidarė įspūdis, kad ta vieta, kurią rinksime, tarsi kokia primityvizmo viršūnė – užsinorėjau ir sukūriau Seimą pagal savo paties atvaizdą – tobulybių tobulybę. Didžiausi gudručiai ir pasistengė – Seimą rinks pagal pačias teisingiausias taisykles, jo narių skaičių sumažins iki idealaus, reikalui esant tautos atstovus atšaukinės ir atšviežins, niekas nesiries ir tik atsidėję dirbs. Ir, ot, tai bus staigmenų – visi BVP, MMA, PVM ir kas tik nori - viskas tik gerės, augs ir kils, interpretuojant rinkiminius diskursus, gyvensime kaip Šveicarijoj, Singapūre ir Švedijoj kartu sudėjus.
Šie parlamento rinkimai nestebina, nenustebins ir naujasis parlamentas. Žmonių pasitikėjimas juo vėl bus siaubingai žemas, jis vėl bus perdėm margaspalvis ir linkęs skaidytis į neaiškias pseudopolitines struktūras, jame tikrai netrūks nedrausmingų ir lakstančių per frakcijas, t.y., išdavinėjančių už juos balsavusius rinkėjus.
Būtų staigmena, jeigu viso to nebūtų. Deja, to nebus, o kas bus, ne taip sunku ir numanyti. Pavyzdžiui, po rinkimų iš esmės pasikeis valdančioji dauguma, vadinasi, ir Vyriausybė. Nesunku atspėti - iš koalicinės dešinės į kairesnę. Taip, būtų staigmena, jei atsitiktų taip, kaip kriziniu laikotarpiu atsitiko Latvijoje, Estijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitur, kur žmonės pritarė valdžioje sėdintiems ir vėl juos tenai perrinko.
Nieko, koalicijų ir vyriausybių pasikeitimai irgi įdomu. Mūsų gi atveju, „trinarėje“ valdžios sistemoje, tradiciškai jautrus yra prezidento galių klausimas. Priklausomai nuo politinių konfigūracijų, ypač nuo valdančiosios daugumos laikysenos prezidento atžvilgiu, pastarojo galios arba išlaisvinamos, arba ribojamos. Žinia, kai kas tai priima ramiai, kai kas nelabai. Valdžių santykiuose tai lemia paslėptus, o kai kada gana atvirus konfliktus. Valdančiųjų partijų lyderiai su prezidentu sutaria, - ramiau, nesutaria – lauk įdomesnių įvykių. Manau, šįkart bus įdomu.
Turbūt ne vienas jau ir primiršo, kad dabartinės dešiniosios Vyriausybės darbą gana lengvai palaimino ne dabartinė prezidentė. Šįkart akivaizdu, kad nauja Vyriausybė bus kairesnė, o lengvai dalijamų pažadų politikos nemėgstanti prezidentė su kairiosiomis partijomis, švelniai tariant, savęs niekaip nesieja. Netgi daugiau, visai prieš pat rinkimus prezidentė yra šį bei tą nemalonaus pasakiusi praktiškai visų į valdžią ateinančių partinių lyderių adresu. O jiems reikės ne tik savo pažadus rinkėjams tesėti, bet ir aiškiai matomas alternatyvas nueinančios Vyriausybės politikai pasiūlyti.
O kaip gi ta mūsų demokratija – parlamentinė, partijų, demokratija apskritai? Tai, patikėkite, žymiai įdomesnis klausimas, nei galvojame. Ar kas nors ką nors šiuose rinkimuose šiuo klausimu nustebino? Nemanau, bet įdomu tikrai buvo. Pamatėme daugybę įdomių pretendentų į politikus – politiškai mažaraščių, aiškiai nekultūringų, nevaldančių rinkėjui nerodytinų emocijų, netgi vienas į kitą besisvaidančių stiklinėmis. Akivaizdu, kad mūsų partijos politikai tinkamų, pasirengusių ir profesionaliai apmokytų žmonių nesugeba surasti, išugdyti, paruošti tam nedėkingam darbui. Tai tikrai chroniška mūsų partinės demokratijos liga.
Kaip ir tai, kad dauguma partijų net ir nesistengia vengti pigaus populizmo, rinkimuose dalyvauja be jokių rimčiau parengtų programų ir žmones tikisi pritrenkti įvaizdžiais, viešais ryšiais, tariamų lyderių pašmaikštavimas arba tiesiog blevyzgojimu viešumoje – idėjiškai neartikuliuotu, nepamatuotu ir visiškai neatsakingu.
Parlamentinę demokratiją, akivaizdu, kamuoja visuomenėje tarpstančios totalaus nepasitikėjimo, depresyvios, inertiškos kultūros bėdos. Tai parlamentą gniuždo, verčia inertiška institucija, jam trūksta konstruktyvios energijos projektuoti nacionalinę politiką, jam sunkiai sekasi būti visas valdžias telkiančia ir visą sistemą (demokratiją) legitimuojančia institucija. O tai jau nei įdomu, nei staigmena. Tai yra labai ir labai blogai.