Sakykime tiesiai: šiai kompleksinei problemai skiriame ribotus išteklius. Deja, kol kas atrodo, jog daug kalbų, daug planų, dedamos didelės pastangos vis dėlto nepasiekia norimo tikslo, tampa aišku, kad reikia koncentruotis į problemiškiausius taškus, o ne švaistyti laiką antraeiliams dalykams.
Siekti geresnių rezultatų gali padėti tik naujausių mokslo pasiekimų naudojimas kovojant su priklausomybėmis. Negali būti taip, kad institucijos dirba sau, nevyriausybinės organizacijos sau, o tyrėjai sau – būtina megzti kuo glaudesnius ryšius su visais šioje srityje dirbančiaisiais ir kuo aktyviau dalintis gerąja praktika siekiant kuo tikslesnių rezultatų.
Esu įsitikinusi, jog neišnaudojame Lietuvos aukštųjų mokyklų potencialo. Labai gaila, kad kol kas nėra užtektinai narkomanijos prevencijai ir gydymui sukurtų standartų. Nepaisant to, galima pasidžiaugti, kad mūsų universitetai vis aktyviau įsitraukia į šią veiklą ir po truputį situacija gerėja. Neatsilikdami nuo kitų Europos sąjungos šalių turime burti savo šalies mokslininkų, praktikų komandą bei taikyti geriausia Europos patirtimi pagrįstus prevencijos standartus Lietuvoje.
Didžiausias dėmesys – prevencijai
Laipsniškai atsiranda supratimas, kad labiausiai apsimoka koncentruotis į ankstyvąją prevenciją. Sėkmė šiame etape ne tik apsaugo jaunus žmones nuo galimų skaudžių priklausomybių pasekmių, bet ir gali sutaupyti daug valstybės lėšų, kurias ji vėliau turėtų investuoti į ligonių priežiūrą, gydymą, pagalbą vėl integruotis į visuomenę, siekti mokslo, rasti darbo. Vadinasi, kompleksinis požiūris į prevenciją ne tik veiksmingiausias, bet iš tikrųjų ir pigiausias. Užkirtus kelią problemoms atsirasti, nebereikia su jomis kovoti.
Galima tik pasidžiaugti, jog įgyvendinant Seimo nutarimą Dėl metadono naudojimo teisėtumo, priimtą 2011 m. birželį, pirmą kartą Lietuvoje parengta Alkoholio, tabako ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimo koncepcija, kurią Vyriausybė turi patvirtinti artimiausiu metu. Priėmus koncepciją atsiranda naujos galimybės skirti daugiau lėšų priklausomybių prevencijai ir pradėti rengti mokytojų, šeimos gydytojų, socialinių darbuotojų ir kitų specialistų, dirbančių su vaikais ir paaugliais, mokymus, nes remiantis koncepcija Lietuvoje turi atsirasti praktinis metodinis specialistų rengimo centras.
Į priklausomybes žiūrėkime kompleksiškai
Prof. dr. Saulius Čaplinskas Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos organizuotoje konferencijoje pristatė tyrimo rezultatus, kurie aiškiai parodė, jog įvairios priklausomybės yra glaudžiai viena su kita susijusios ir vienas žalingas įprotis dažnai veda prie kito ir kuo anksčiau nepilnamečiai pradeda vartoti cigaretes ar alkoholį, tuo didesnė rizika, kad jis taps priklausomas ir nuo narkotinių medžiagų.
Profesorius kaip rizikingiausią etapą priklausomybėms vystytis išskyrė mokyklinį amžių. Anot jo, šiuo laikotarpiu didžiausias įtaką darantis faktorius yra paauglių socialinė aplinka: tėvai ir draugai, ir tai, kuo ir kiek vaikai yra užimami. S. Čaplinsko teigimu, mokykla pati savaime yra svarbi prevencijos vieta, mažinanti socialinės aplinkos, žiniasklaidos ar net šeimos neigiamą poveikį vaikui bei jaunam žmogui galinti suteikti pagrindines vertybes. Atliktas tyrimas parodė, jog vaikai, nelankantys mokyklos, kur kas dažniau vartoja alkoholį, narkotikus, dažniau rūko. Be mokyklos kita svarbi terpė prevencijai – popamokinė veikla. Rezultatai aiškiai parodė, jog vaikai, turiningai leidžiantys laiką po pamokų ir užsiimantys kokia nors organizuota veikla, patiria mažesnę riziką įnikti į žalingus įpročius. Didžiausią teigiamą įtaką daro sportas.
Tyrimas parodė, jog rūkymas ir alkoholio vartojimas – neatsiejamas derinys. Apklausus nepilnamečius, kiek iš jų per pastarąjį mėnesį išvis negėrė, daugiausia buvo tokių, kurie ir niekada nerūkė. Taigi matome sąsają, kad kuo daugiau rūkoma, tuo dažniau vartojamas alkoholis, o toliau atitinkamai seka tai, jog narkotikus dažniau vartoja tie, kurie vartoja alkoholį ir rūko.
Kaip sumažinti priklausomybių riziką?
Pasirodo, didelę įtaką įpročių formavimuisi turi tai, kada buvo surūkyta pirmoji cigaretė ar paragauta alkoholio. Kaip rodo tyrimas, tie, kas rūkyti pabandė 11 metų ir jaunesni vidutiniškai per vieną mėnesį surūko 10 cigarečių daugiau nei vyresni. Taip pat susiję alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimo įpročiai – kuo jaunesni vaikai pabando alkoholio, tuo didesnė tikimybė, jog vėliau pradės vartoti įvairias psichotropines medžiagas – nuo raminamųjų ar migdomųjų (labiau paplitę tarp mergaičių) iki kanapių (daugiau renkasi berniukai).
Ką daryti, kad vaikai anksti neišbandytų žalingų dalykų ir mažėtų priklausomybių rizika? Svarbu tai, su kokiais bendraamžiais jie bendrauja. Remiantis statistika, jei draugai rūko, vartoja alkoholį ar rūko marihuaną, yra kur kas didesnė rizika, jog taip anksčiau ar vėliau pradės elgtis ir jis: tyrimas parodė, kad niekada nerūkė tie, kurių artimoje aplinkoje nėra rūkančių, o kur daug rūkoma, tikėtina, jog vaikai taip pat pradės rūkyti, viršija 70 proc. Beje, didžiausią įtaką daro ne bendramokslių, o brolių ir seserų rūkymas. Kalbant apie alkoholį, narkotikus, veikia tas pats principas.
Be draugų neabejotinai svarbūs vaiko ir tėvų santykiai. Pastebėta, kad yra glaudus ryšys tarp to, kiek laiko tėvai skiria vaikams ir narkotikų vartojimo – aukštas procentas vartojusiųjų atsakė, jog tėvai jiems beveik neskiria dėmesio.
Tėvų požiūris į vaiko gėrimą ar rūkymą turi didelę įtaką jo elgesiui (nors kartais taip ir neatrodo): tyrimas parodė, jei tėvai aiškiai draudė rūkyti, 27 proc. vis tiek surūkė daugiau nei 10 cigarečių per pastarąjį mėnesį, tačiau tai vis tiek buvo dukart mažiau nei tada, kai tėvams tai buvo nesvarbu.
Taigi vaikui žymią įtaką daro tai, ar tėvai atsakingai žiūri į auklėjimą, skiria jam užtektinai laiko, rūpinasi, kad vaikas leistų laisvalaikį turiningai, žino, su kuo jis jį leidžia ir pan. Tai gerokai sumažina tikimybę, kad vaikas turės žalingų įpročių. Taip pat santykių su šeima pobūdis gali leisti išvengti draugų neigiamos įtakos, nes nuo santykių šeimoje daug priklauso, kokią socialinę draugų grupę vaikas pasirinks: nuolatinį tėvų rūpestį ir paramą jaučiantis paauglys bus mažiau linkęs bendrauti su psichotropines medžiagas vartojančiais draugais ir pan.
Pabrėžtina, jog pastebėta koreliacija tarp žalingų įpročių ir vaikų mokymosi pasiekimų mokykloje, (beje, pasirodo, kuo nuobodesnis mokymasis, tuo vėl padidėja rizika, kad bus pradėtos vartoti psichotropinės medžiagos), o galiausiai atsiminkime, kad „netoli“ nuo priklausomybių yra ir nusikalstama veikla.
Kaip matome, vienas tyrimas gali tiksliai parodyti probleminius taškus, į kuriuos reikia orientuotis sprendžiant problemas ir nešvaistyti laiko bei pastangų antraeiliams dalykams, kurie neduos laukiamos naudos. Tai dar kartą aiškiai parodo, jei norime proveržio šioje srityje. Pirmiausia turime tiksliai žinoti, į kur veržtis ir kaip veržtis, tad mokslininkų indėlis turi tapti vienu esminių veiksnių, formuojančių visą kovos su priklausomybėmis politiką.