Treti orientuoti į kūrybą - jiems svarbu, kad viskas būtų nepakartojama, originalu ir tikra. Jie vertina laisvę.
Žinoma, kartais mes orientuojamės į vieną, kartais- į kitą pusę. Tai va: įsivaizduokime, kad orientacija- tai tiesiog kryptis, į kurią žmogus žiūri. Ir jei kelis kart vedęs vyras žiūri į kurią nors pusę, tai jo žmonos nebūtinai į tą pačią. Kas tada gausis?
Pirma žmona- tai žmogus, žiūrintis į kitą pusę, nei žiūri vyras.
O kadangi ji taip žiūri, tad atsuka jam nugarą. Na, lyg būtų visai svetimas žmogus. Bet jam patinka jos figūra, talija, kojos. Vyrai juk fetišistai- argi jūs nežinote? Moterys, tiesa, dažniau linkusios į kleptomaniją, bet tai jau atskira tema. Susipažino jie prie vyno taurės, ekskursijoje ar svečiuose. Jam patiko jos figūra ir ne tik apatinė dalis, bet ir dailus veidelis. O jai patiko, kad ji patiko jam.
Tuomet dar nebuvo aišku, kas čia per asmenybė, ta mergina, kuo ji tiki ir kur ji žiūri... Jai nereikėjo stengtis būti tobuliausia, nes jauno vyro aistra daro iš moters tobulumo viršūnę be jokių jos pastangų. Ir kai vyras apimtas aistros, vietoj asmenybės jis mato kažkokį švytintį moteriško seksualumo šaltinį. Kuriame jokių bruožų įžiūrėti neįmanoma. Tai reiškia, kad moteris yra jauna, žydinti, naiviai ir nesąmoningai gundanti, o jaunas vyras - žavus, įsimylintis ir moterys jam dar neturi turėti kažkokių ten asmenybės bruožų. Ir jis negali susilaikyti jos neįsimylėjęs ar nepradėjęs geisti. O po to kartais būna vedybos iš reikalo, iš aistros ar tiesiog iš įdomumo.
Po medaus mėnesio ar netgi po pirmos vedybinės nakties paaiškėja, kokia ji asmenybė. Ir kad jis - tiesiog svetimas jai žmogus. Tiesiog žiūrintis į kitą pusę. Ir tada pasirodo, kad jų daugiau niekas neriša. Na, gal - jei tai buvo vedybos iš reikalo - tik vaikas. Na, gal tik bendras turtas. O gal ir to nėra. Ir štai jie skiriasi. Ne todėl, kad kažkas buvo blogai. O todėl, kad kaip tik jis žiūrėjo ten, ką ji jam rodė - į nugarą. Į apatinę jos dalį. Ir žiūrint į šią gundančią vietą, rinkosi ne jis. Ir netgi ne jo širdis. O toks mažas pilietis, gyvenantis vyrams tarp kojų, kuris labai nori užaugti. Ji tada to dar nežinojo, nes buvo per jauna. Ji galvojo, kad tai meilė. O tai buvo tik jos talija, jos kaklas, jos nosytė...
Antra žmona žiūri ne į kitą pusę, o į jį- į vyrą.
Žiūri ji su aistra. Jai jis iš kart patiko. Toks nelaimingas, išsiskyręs. Ar dar norintis išsiskirti. Ji žiūrėjo į jį ir pamiršdavo save. Ji gelbėjo vyrą nuo vienatvės, liūdesio, nejaukumo. Ji taip norėjo, kad jis būtų laimingas. Kad pamirštų pirmą žmoną. Kad pamiltų ją. Nes jai prieš tai nelabai sekėsi su vyrais. Ir dabar pagaliau jis atsirado. Jis matė jos žvilgsnį ir suprato, kad yra mylimas. Jis suprato tai galva. Nes kai neįsimylėjęs vyras mato, jog moteris į jį įsimylėjusi, veikia jo galva.
“Va,- pagalvoja jis savo galva,- su pirma man nieko neišėjo. Matyt, apdegiau. Kažkaip ten su ta meilė neaišku. Tačiau ši moteris mane tikrai myli. Štai- rūpestinga, dėmesinga. Ir su pirmu vyru jai nesisekė - nevertino jis jos, buvo jai tikra kiaulė. Aš tai kitoks, su manimi jai bus geriau”. Jie ir gyvena gerai tol, kol jis sužavėtas tuo, kaip žavisi juo žmona. Ji būna tokia švelni, tokia atsidavusi, tokia rūpestinga...
“Ona stojala u krovati
Gubu ot strasti zakusiv
A ja stojal nad nej v chalate
Oshelomitelno krasiv;
Ona moju pytalasj sheju
Rukami strastnymi obniatj
Jei tak chotelosj bytj mojeju
I zdesj ja mog jejo poniatj”- rašė rusų poetas Irtenjevas...
Tiek pas ją to meilės potencialo susikaupė... Kad jam pasidarė net koktu. Ir jis ėmė galvoti, kad jam trūksta kažkokio jaudulio. Kažkokios moteriškos paslapties ir nepasiekiamumo. Kažkokios tvirtovės, kurią galima šturmuoti. O ką čia šturmuosi, jei tvirtovė ir taip atidaro tau visus vartus ir dar pasitinka su duona ir druska? Moteris žiūri į mane, žavisi manimi - a....(žiovulys) -nuobodu...
Vienu žodžiu, jam atsibodo. Kurį laiką jis neturėjo nieko, tik televizorių. Po to ėmė gerti, vėlai grįžinėti ir, kaip kadaise jaunystėje, įsivėlė į atsitiktinius lytinius santykius. Jos širdis liko sudaužyta. Juk ji žiūrėjo tik į jį, matė tik jį... Jie išsiskyrė.
Trečia žmona žiūri į tą pačią pusę, į kurią žiūri vyras.
Tai reiškia, kad gundančio nugaros atsukimo, aistringų žvilgsnių į akis vietą užėmė vaikščiojimas kartu ta pačia kryptimi. O kai žmonės eina kur nors kartu, jie dažniausiai žiūri į vieną pusę. Bendravimas čia nukreiptas ne tiek į geismą, ne tiek į protą, kiek į širdį. Kodėl? Todėl, kad kai žmonės vaikšto kartu, jie yra atsukę vienas kitam ne akis, ne taliją, o ausis. Todėl jų bendravimas vyksta ne rankomis, ne žvilgsniais, o žodžiais. O žodžiai, skyrium nuo prisilietimų ir nuo žvilgsnių, veikia ne tiek vyro lyties organus, ne tiek protą, kiek širdį. Ir veikia ne aistringai, o švelniai. Jei tie žodžiai, žinoma, teisingi ir skamba miela intonacija.
Kai du žmonės atsistoja vienas prieš kitą, jų kalba būna visai kitokia, nei bendraujant šonu, pastebėjote? Todėl, kai vyras ėmė visur vaikščioti ir kalbėtis su savo būsima žmona, tarp jų pradėjo vystytis meilė. Iš pradžių jiedu bendravo, kai jis vaikščiodavo su savo šunim, o ji- su savo. Po to- kai jis padėjo jai persikelti į naują butą. Po to - kai lydėdavo ją iki namų. Dar toliau- visokių pažymų ir deklaracijų kartu vaikščiodavo pildyti. Po parką dėl sveikatos kartu bėgiodavo. Ir taip jie iki šiol ir eina petim į petį kartu. Jie žiūri į vieną pusę, kaip asmenybės. Ir toje pusėje mato kažką bendro. O ką? Koks skirtumas? Na, pavyzdžiui:
Namą miške;
Kelis mažus vaikučius;
Kūrybines dirbtuves;
Tarnybą, kurią jie įkurs;
Kabinetą, kurį jie atidarys;
Kirpyklą, kurioje ji dirbs;
Kavinę, kuriai jis vadovaus;
Kartoninę dėžę, kurioje jiedu nakvos;
Vigvamą, jurtą, palapinę, - koks skirtumas?
O kai jie jau jį turi, jie vėl abu žiūri į vieną pusę - į vaikų ateitį; O dar - į senatvę, kurioje mato keliones ir daug mažų anūkų. Ir du kryžiukus kapinėse šalia vienas kito...
Štai su trečia žmona jau ima veikti širdis. Širdis – dalykas santykinai nuo proto ir nuo lyties organų nepriklausomas. Jei klausysi savo širdies, ji dažniausiai tave nuves į teisingus dalykus: į tą žmogų, kurio reikia, į tą vietą, kur reikia. Jei tik žmogus, kuris eina šalia tavęs, žiūri į tą pačią pusę. Ir tada ateina keistas naujas požiūris į pirmas žmonas.
Iš pradžių atrodė, kad jos kažkokios blogos, kaltos ir t.t. Nes tada dar jos labai skaudindavo. O dabar jis jau supranta, kad jos visai neblogos, o netgi labai simpatiškos. Ir jis netgi gali su jomis draugauti. Arba bent prisiminti su malonumu. Jos tiesiog žiūrėjo į kitą pusę.
Tiesa, jei ji niekada neatsuks jam gundančių savo kūno vietų, ir jei niekada nežiūrės jie vienas į kitą aistringu žvilgsniu... Pagalvokite: tada tai padarys kitos. Žmonių juk daug aplinkui, ir visi į visas puses žiūri...
