Ketvirtokų pamoka. Įsikarščiavęs mokinys į mokytojos pastabą atsako pačiu bjauriausiu rusišku keiksmažodžiu. Mokytoja nusisuka į langą, jos akyse tvenkiasi ašaros. Nuščiūva ne tik visa klasė, bet ir pats berniūkštis, pajutęs, kad peržengė ribą.
„Susigraudinau ne dėl to, kad mane itin įžeidė keiksmažodis. Kažkodėl atrodė, kad tai buvo mano, kaip mokytojos, pralaimėjimas, – sakė pradinių klasių mokytoja, kurios pavardės neminėsime. – Pagalvojau, kaip per tuos ketverius metus man taip ir nepavyko rasti su juo bendros kalbos, bent kiek apgludinti elgesį. Tokį jį turėsiu „atiduoti“ kitiems mokytojams, ir problemos tik didės.“
Mokytoja neneigia, kad jos kaltė – iš dalies įsikalbėta: tai, kad būtent mokytojas kaltas dėl vaikų elgesio, stengiasi įteigti ir mokyklos vadovybė, ir tėvai. „Nesusitvarko su auditorija“, – toks dažniausiai būna aplinkos verdiktas, ir mokytojas kaunasi su nevaldomų vaikų elgesiu vienas kaip pirštas.
Juo labiau kad „susitvarkyti“ paprastai reiškia tai, kad mokinys per pamokas turi tylėti, per pertraukas – neužkabinėti bendraklasių ar bent jau tai daryti „saikingai“, kad neiškristų iš bendro gana brutalaus konteksto.
„Iš tikrųjų niekas negalvoja, kaip išspręsti vaiko elgesio problemą iš esmės, kaip jam padėti, – teigė mokytoja. – Svarbiausia, kad jis nekeltų problemų kitiems.“
Pasak mokytojos, ji neretai girdi tokį tėvų auklėjimą: „Būk malonus, elkis taip, kad manęs daugiau nekviestų į mokyklą.“ Problemiškiems vaikams toks požiūris – kaip aliejus į ugnį. Pedagogė neatmeta galimybės, kad kai kurie tėvai tokiais atvejais naudoja ir fizines bausmes, ypač berniukams, tačiau tai, jos nuomone, tas pats, kas bandyti užgesinti gaisrą benzinu.
Liūtukų tramdymas
Šio berniuko istorija prasidėjo pirmaisiais mokslo metais, tačiau kol į klasę, vieną išskaidžius, neatėjo kitas berniukas, jo elgesys buvo valdomas ir tikriausiai toks būtų likęs. Klaida buvo pats klasių sujungimas, ne tik tai, kad atsirado dar vienas probleminis vaikas.
„25 pradinukai vienoje klasėje – per daug net ir nesant probleminių vaikų. Kai tiek vaikų, neįmanoma skirti pakankamai dėmesio kiekvienam – juk jo reikia ne tik probleminiams vaikams. Juo labiau kad man, kaip patyrusiai mokytojai, buvo skirtas ir specialiųjų poreikių turintis vaikas. Nors jis buvo taikus, galėjo nei iš šio, nei iš to pradėti garsiai rėkti, vaikščioti po klasę ar raitytis ant grindų. Praeidavo daug laiko, kol nuramindavau sergantį vaikutį ir kitus vaikus. Nors su neįprastu vaiku klasė elgdavosi visai tolerantiškai, pamokas jis gerokai trikdydavo. Be to, klasėje buvo pedagogiškai apleistų vaikų, tokių, kurie atrodė tartum atėję iš džiunglių...“ – visai nesiskųsdama, tik konstatuodama faktą kalbėjo mokytoja ir pridūrė, kad pirmiausia dėl padėties mokykloje reikėtų kaltinti suaugusiuosius – ir tėvus, ir valdžią, ir mokytojus, ir mokyklos vadovybę. Ir net kai kuriuos darželių auklėtojus, kurie trimečiui pataria „duoti atgal“ smurtaujančiam vaikui.
Štai tas berniukas, į klasę atėjus kitam berniukui iš socialinės rizikos šeimos, ir pasinaudojo šiuo patarimu, nors pats augo geroje šeimoje, tiesa, be tėvo, gerai mokėsi, buvo gerokai aukštesnio nei vidutinio intelekto. Tačiau, matyt, nejusdamas saugumo, pliekėsi su kitu berniūkščiu iki paskutinio kraujo lašo. Ir ne tik per pertraukas, bet ir per pamokas. Beje, jie nebuvo skriaudikas ir auka – tai buvo du lygiaverčiai priešininkai, kurių nė vienas neketino pasiduoti. Ir nė vieno iš jų neveikė nei tėvų, nei mokytojų pokalbiai.
Pataisos įstaigos atmosfera
„Po incidento mokykloje mergaitei prireikė medikų pagalbos“, „Po incidento mokykloje vaikas atsidūrė ligoninėje“, „Pradinukas mokykloje švaistėsi peiliu“, „Vaikų auklėjimą užkorė policijai“, „Rugsėjo 1-ąją dešimtokas peiliu sužalojo vienuoliktoką“ – tokiomis antraštėmis mirga pastarųjų metų žiniasklaida.
Apsilankęs Vilniaus mokykloje, kurioje dirbo ir mokėsi mūsų istorijos herojai, ir eidamas ilgais koridoriais direktorės kabineto link nejučia klausaisi, ar negirdėti už klasių durų muštynių garsų, keiksmažodžių ir skriaudžiamų mokytojų bei mokinių klyksmų...
Žinoma, ir šis įspūdis gali būti apgaulingas. Atrodo, mokyklos stengiasi su šia problema susitvarkyti tyliai, nors ir ne visada veiksmingai, – kol įtampa sprogsta tragiškais įvykiais.
Būtent taip nesenus įvykius „Gabijos“ gimnazijoje įvardijo vienos iš sostinės mokyklų direktorė ir jos pavaduotoja. Nors visos bėdos suverčiamos mokykloms ir jų vadovybei, esą jos tik ir svajoja susirinkti kuo daugiau „mokinių krepšelių“, todėl laiko probleminius mokinius, terorizuojančius kitus vaikus ir mokytojus, iš tikrųjų viskas yra kiek kitaip.
Visų pirma, vaikas nėra sulūžusi mokyklinė kėdė, kurią galima nurašyti. Juk nepasiūlysi tėvams atsiimti vaiko iš mokyklos jau pirmoje klasėje, jeigu jis nesielgia taip, kaip derėtų? Jei problema pirmoje klasėje dar pakenčiama ir nesprendžiama, vėliau ji tik gilėja, prasideda pokalbiai su tėvais, su vaiku ir t. t. Antra, mitas, kad mokyklos dėl „mokinių krepšelių“ yra pasirengusios viskam. Tai greičiau sąlygiškas dydis, nes viskas suplaukia į bendrą „katilą“, ir mokykla iš tikrųjų tų „krepšelinių“ pinigų gali turėti, bet negauti.
„Sakykim, mūsų mokykloje mokosi beveik 1 000 mokinių. Tačiau, pagal seną 2005 metų nutarimą, mums priklauso tik vienas socialinio pedagogo etatas, kurį galima steigti, jei mokykloje yra 500 mokinių. Turime daug mokinių, taigi ir „krepšelių“, galėtume, vadovaudamiesi savo poreikiais, įdarbinti dar vieną socialinį pedagogą. Tačiau ne, negalima...“ – tik vieną pavyzdį iš praktikos paminėjo mokyklos direktorė.
Kiekvienas – akiratyje
Mokykloms socialinių pedagogų etatai verkiant reikalingi, ir jų reikia vis daugiau, nes padėtis keičiasi, probleminių vaikų nuolatos daugėja, jų amžius jaunėja – jau yra ir probleminių pradinukų. Dalis jų – vaikai, kurių tėvai išvažiavę į užsienį ir kurie palikti auginti močiutėms ar išvis neaišku kam. Kiti vaikai – iš rizikos grupės šeimų, kur karaliauja nedarbas, girtavimas. Būna ir formaliai gerų šeimų, kurių vaikams kyla problemų.
Su probleminiais vaikais dirba klasės auklėtojas, sudarantis individualų planą, socialiniai ir specialieji pedagogai. Jei padėtis nesitaiso, dėl vaiko kviečiama Gerovės komisija, į kurią jau įeina ir nepilnamečių reikalų inspektorė. Išimtiniais atvejais skiriama vadinamoji minimali priežiūra, kai vaiko elgesys stebimas nuolatos.
Vaikus iš mokyklos pašalinti nėra lengva, dažniausiai, jei mokytojai ir mokyklos vadovybė mato, kad formuojasi tam tikra probleminė grupė, tėvai ir patys sutinka, jog šią grupę reikia „išformuoti“, tačiau paprastai pasitenkinama tuo, kad vaikai išskirstomi po paralelines klases. Kartais tėvai patys perkelia savo vaiką į kitą mokyklą.
„Tačiau kas ta priežiūra, kas tie pokalbiai, – liūdnai mostelėjo ranka pedagogė. – Jiems yra blogai, ir didžiausia problema – kad jie niekam nereikalingi.“
Mokytojos paneigė mitą, esą gerų tėvų vaikus nei iš šio, nei iš to išveda iš kelio vaikų teisių akcentavimas, lepinimas ar dar kokie nors veiksniai. Dažniausiai probleminiai vaikai – tai nelaimingi, niekam nereikalingi vaikai, kuriems būtina psichologo pagalba. Su jais reikia nuolatos dirbti socialiniams pedagogams, kurie operatyviai pasidomėtų, kur yra vaikas, neatėjęs į pamokas. Vaikams tai būtų dėmesys, nors gal ir ne toks, kokio jie norėtų. Juk dabar jiems susidaro įspūdis, kad visiems į juos nusispjaut – ir tėvams, ir mokyklai.
Gyvenimo pamoka
Pasak psichologės Aurelijos Paukštienės, tėvai, piktindamiesi probleminiu vaiku ir tuo, kad jis kelia grėsmę ir uzurpuoja visą mokytojo dėmesį, dažnai pamiršta biblinį pasakojimą apie paklydusią avį, kuri yra brangesnė nei šimtas sveikų. „Iš tikrųjų probleminis vaikas yra iššūkis ne tik mokytojams, bet ir kitų vaikų tėvams, tačiau tai gali būti kaip gera pamoka. Kiekvienas iš mūsų norime, kad mūsų vaikai gautų gerą išsilavinimą, augų geromis sąlygomis, tačiau dar svarbesnis gyvenime dalykas – mokėjimas susidoroti su problemomis“, – kalbėjo psichologė.
Probleminis vaikas yra puiki proga tėvams pasikalbėti su atžala apie kitus žmones, jų elgesį, kuris ne visuomet būna toks, kokio norėtume, moralinį pasirinkimą, kieno pusėje esi, pagaliau – kaip išvengti pavojaus, jei toks kyla.
Geriausia priemone paprasčiausiai laikomas vaiko pašalinimas iš mokyklos, tačiau, rašydami ultimatumus mokyklos vadovybei ir švietimo skyriui, tėvai sugaiš daugybę laiko, susigadins nervų, be to, tai greičiausiai neduos jokių rezultatų – vaiko teisė į ugdymą saugoma įstatymo.
Vaiko perkėlimas į kitą mokyklą – netinkamas elgesio modelis, nes taip vaikas pratinamas bėgti nuo problemų, be to, kitoje mokykloje taip pat gali būti panašių vaikų – deja, jų yra beveik kiekvienoje klasėje.
Kalbos padeda
Daugelis tėvų pasakytų, kad tiems nenaudėliams jokios kalbos nepadės, reikia imtis griežtų priemonių. Tačiau Paramos vaikams centro psichologė Aušra Kurienė sako, kad jų centre pasikliaujama psichologiniu konsultavimu, kartais – medikamentiniu gydymu.
Kaip elgtis su probleminiu vaiku? Pirmiausia reikia įvertinti problemų kilmę, ir mokykla turi bendradarbiauti ir su tėvais, ir su specialistais. „Štai neseniai prasidėjo nauji mokslo metai. Pirmokas demonstruoja ne visai priimtiną elgesį, todėl reikėtų pasikalbėti su tėvais, išsiaiškinti, ar jis anksčiau turėjo panašių problemų, kaip jos buvo sprendžiamos, ar tai itin stipri reakcija į mokyklą“, – kalbėjo psichologė.
Specialistams įvertinus problemų priežastis, paaiškėja ir priemonės, kaip jas spręsti. „Vis dėlto suaugusieji turi štai ką suprasti: dažniausiai blogas elgesys yra vaiko būdas susilaukti pagalbos. Vaikas turi asmeninių problemų, kurių suaugusieji nenori pastebėti, tačiau pastebi tik blogą elgesį. Jei ir tuomet suaugusieji nesupranta, jis to blogo elgesio parodo dar daugiau“, – dėstė A. Kurienė.
Psichologės teigimu, apibendrinti tėvų elgesį su vaikais – sunku. Kai kurie tėvai, susidūrę su vaiko auklėjimo problemomis, iš tikrųjų sutrinka, bando taikyti metodus, kurie jiems buvo naudoti vaikystėje, drovisi kalbėti apie vaiko sunkumus, bet yra ir tėvų, kurie pripažįsta savo bejėgiškumą ir linkę pasitikėti specialistais. Pašnekovė paneigė mitą, kad nei iš šio, nei iš to problemos nekyla. Net jei kalbėtume apie šeimą, kur abu tėvai dirba, negirtauja, nesmurtauja, net ir joje vaikai gali turėti rūpesčių. Beje, didžiausia klaida ta, kad problemų keliantys vaikai vertinami kaip pikti, sąmoningai besistengiantys kam nors pakenkti. „Tačiau nė vienas suaugęs žmogus nesistengia suvokti, kaip reikia auginti vaiką, kad jis norėtų kam nors pakenkti“, – sakė psichologė.
Sistema prieš smurtą
Iš Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) gavome paaiškinimą, kaip veikia sistema, nukreipta prieš smurto plitimą mokyklose. Šiuo metu Lietuvos mokyklose įgyvendinamos keturios Europos Sąjungos lėšomis finansuojamos tarptautinės prevencinės programos.
Mokykloje ir klasės auklėtojas, ir psichologas, ir socialinis pedagogas (bendrojo ugdymo mokyklose dirba 1 016 socialinių pedagogų) vertina ir padeda spręsti problemas, susijusias su įvairiais vaikams kylančiais sunkumais. Tačiau nei vienas mokytojas, nei vienas socialinis pedagogas negali pavieniui išspręsti problemų – reikalingas komandinis darbas, įtraukiant į problemų sprendimą ir tėvus. Tam sukurta pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai sistema.
Nuo šių mokslo metų Ugdymo plėtotės centre mokykloms teikiama kvalifikuota teisinė pagalba. Mokytojai, mokyklos vadovai, mokiniai ir jų tėvai gali pasikonsultuoti su teisininku dėl visų bendruomenės narių teisių, pareigų bei atsakomybės.
Nuo 2011 m. rugsėjo kiekvienoje mokykloje veikia Vaiko gerovės komisija, kurią sudaro mokyklos direktorius arba pavaduotojas, socialinis pedagogas, psichologas, specialusis pedagogas, logopedas, sveikatos priežiūros specialistas, klasių vadovai, mokytojai. Į komisijos sudėtį taip pat gali būti įtraukiami ir tėvai, vietos bendruomenės, seniūnijos atstovai, kiti vaikų gerove suinteresuoti asmenys.
Jau 5 metus Lietuvoje veikia Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas, davęs pagrindą sukurti bendrą sistemą darbui su elgesio problemų turinčiais vaikais, teikti jiems socialinę pedagoginę, psichologinę ir kitokią pagalbą.
ŠMM duomenimis, pernai 610 vaikų buvo taikytos minimalios priežiūros priemonės. Daugiausia vaikų paskirtos kelios suderintos minimalios priežiūros priemonės (paprastai – įpareigojimas mokytis ir švietimo pagalbos specialisto konsultacijos). Pagrindinės minimalios priežiūros priemonių skyrimo priežastys – mokyklos nelankymas, elgesys, keliantis pavojų aplinkiniams. 514 vaikų buvo įpareigoti lankytis pas specialistą, jiems suteiktos psichologų, socialinių pedagogų ir kitų specialistų konsultacijos. 495 vaikai įpareigoti mokytis pagal pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo ar profesinio mokymo programas. 206 vaikai turėjo privalomai dalyvauti socialinio ugdymo, reabilitacijos, integracijos, prevencijos programose. 73 vaikai buvo įpareigoti lankyti vaikų dienos, jaunimo centrus.
2011 m., pagal vidutinės priežiūros priemones, teismo leidimu į vaikų socializacijos centrus pateko 157 vaikai: 61 mergaitė ir 96 berniukai. Kas mėnesį socializacijos centruose buvo ugdomas vidutiniškai 171 vaikas.