T. Peinui nerimą kėlė tai, kad retai gyvenamose vietovėse mokiniams gali būti sunku pasiekti mokyklas, todėl šių regionų gyventojams jis siūlė skirti papildomai po 10 šilingų.
Pirmoji sistema, panašiausia į mokinio krepšelio metodiką, buvo pradėta taikyti dar 1869 m. JAV, Vermonto valstijoje. Įgyvendinant šią programą tėvams, gyvenantiems kaimo vietovėse, kuriose nėra valstybinės mokyklos, ir leidžiantiems vaikus į mokyklas, buvo skiriama lėšų, t.y. mokinio krepšeliai. Tokia parama sudarė galimybę tėvams siųsti savo vaikus į privačias mokyklas arba į valstybines mokyklas kitame regione.
Galiu teigti, kad kadaise mokinio krepšelis teigiamai pasitarnavo ir Lietuvos švietimo sistemai, kai mokinių skaičius mokyklose nemažėjo, mokyklos nebuvo uždarinėjamos šimtais, nebuvo į gatvę išvaromi tūkstančiai mokytojų.
„Visuotinės emigracijos amžiuje“, kai mokinių skaičius sparčiai mažėja, mokinio krepšelis tapo tyliu įrankiu švietimo sistemai žlugdyti. Krepšelis - plėšikas, kasmet iš švietimo sistemos atimančiu šimtus milijonų litų. Mažesnis mokinių skaičius automatiškai nulemia mažesnį krepšelių skaičių. Mažiau krepšelių – mažiau lėšų vaikams ugdyti, mokyti, mažiau lėšų visai švietimo sistemai.
Savo laiku mokinio krepšelis buvo naudingas, bet dabar atlieka griaunamąjį darbą: mokyklose – baimė, dėl kiekvieno mokinio – karas, nes vos vienas mokinys gali nulemti visos mokyklos likimą. Mokyklos dabar galvoja tik apie krepšelius, o mokytojai jau pavargo nuo nuolatinės kaitos, nežinios. Vaikas, mokinys, tapo mažiausiai svarbus šioje švietimo makalynėje.
Per paskutiniuosius krepšelizacijos metus iš švietimo sistemos tyliai atimti milijardai litų. Aš manau, kad švietimas – ne paslauga. Kad švietimas yra tautos egzistencijos reikalas. Kad mokytojas dirba patį svarbiausią darbą visuomenėje – ugdo vaikus, perduoda jiems žinias, patirtį. Deja, šiandien mokytojas – dažnai be darbo, be teisės tobulėti, gauti mokytojo darbo vertą atlyginimą. Mokinio krepšelio ir laisvosios rinkos principais tvarkomos švietimo sistemos pasekmės pražūtingos. Ir tėvai, ir pedagogai supranta, jog pagrindinė užduotis turi būti mokslo kokybė bei jauno žmogaus parengimas ateičiai. Tačiau kol kas švietime akcentuojami finansiniai interesai, t.y. mokyklų kova dėl krepšelių.
Pats naujausias švietimo „pokštas“ ir nesiskaitymo nei su mokytojais, nei su mokiniais pavyzdys – tyliai pakeistos 2014-ųjų stojimo į aukštąsias mokyklas taisyklės. Šio „kūrinio“ autoriai – Švietimo ir mokslo ministerija ir Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti taryba. Ar galima dar labiau tyčiotis iš mokytojų, mokinių ir jų tėvų?
Mane, kaip švietimo skyriaus vyriausiąją specialistę, atsakingą už egzaminų organizavimą, labiausiai pribloškia liberalusis mąstymas: kuo daugiau egzaminų, tuo geresnės mokinių žinios? Mano manymu – visiškas absurdas. Mokiniams – stresas, mokytojams – papildomas darbas, o „krepšeliui“ – papildomos išlaidos. Tiek ir tos naudos!
Aš pasisakau už mokinio „krepšelio“ sistemos panaikinimą, sieksiu, kad nebūtų uždarinėjamos gyvybingos kaimo mokyklos. Ten, kur jų uždarymas neišvengiamas, pasisakau už kaimo švietėjiškos ir bendruomeninės veiklos skatinimą, kultūrą ir sportą, suaugusių švietimą steigiant daugiafunkcinius universalius centrus.
Manau, kad Lietuvos mokytojai bei mokinių tėvai turi Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose vieningai balsuoti už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąrašo kandidatus bei kandidatus vienmandatėse apygardose. Tikiu, kad Seime bus pakankamai kandidatų, kad Lietuvos mokytojai galėtų dirbti savo darbą, ugdyti jaunąją kartą, puoselėti jų širdyse patriotizmo ir etninės kultūros dvasią. Už žemę ir žmogų. Visada šalia jūsų.