„Leonas mus pakvietė“, – paklausti, kodėl nusprendė atvykti į Lietuvą, sakė Rusijos olimpinės rinktinės nariai.
L. Molotokas stovėjo prie šių tradicinių varžybų ištakų.
„Prieš 15 metų, kai sugriuvo Sovietų Sąjunga, visa jos sistema, reikėjo sukurti ką nors kita. Buvo iniciatyvinė grupė: Vytautas Blonskis, Algis Vasiliauskas ir aš. Nutarėme štai tokį renginį padaryti. Tuo metu visas Baltijos regionas neturėjo savo varžybų. Vėliau prisijungė Algis Keršulis. Užsibrėžėme atkurti anksčiau buvusį lygį. Ir pavyko. Nors iš pradžių, suprantama, buvo labai sudėtinga prisikviesti žmonių“, – pasakojo L. Molotokas apie „Žalgirio Didžiojo prizo“ varžybų pradžią.
Anot L. Molotoko, šių metų varžybos aplenkė ankstesnes viskuo.
„Geresnių mes neturėjome nei pagal rezultatus, nei pagal atliktą darbą, nei pagal techniką. Ir oro sąlygos mums buvo palankios. Stebuklas – negavome lietaus, kai visur aplinkui lijo. Dabar kartelė pakelta taip, kad sunku bus ją išlaikyti. Viskas, suprantama, priklausys nuo to, kaip seksis rasti rėmėjų, pagalbos“, – gyrė „Žalgirio Didžiojo prizo 2012“ varžybas patyręs šaudymo specialistas.
L.Molotokas: šaudymas mane įsiurbė
L. Molotokas gimė 1953-ių lapkričio 9 d. Jurbarke. Šaudyti pradėjo nuo 16 metų.
„Ne aš susižavėjau šaudymu, o šaudymas mane įsiurbė. Patekau į aplinką, kur buvo daug šaudančiųjų, pradėjau artimiau bendrauti. Tai buvo 1970 metai. Jau 42 metus šaudau“, – pasakojo šaudymo treneris ir varžybų organizatorius.
L. Molotokas mano, kad šautuvą į rankas imti galima ir šiek tiek anksčiau, nei tai padarė jis pats.
„Bet ne anksčiau kaip nuo 13–14 metų. Na, jeigu fizinis sudėjimas yra geras, galbūt nuo 12 metų. Šautuvas yra sunkus, jis daužo kūną“.
Treneris pripažino, kad šiuo metu mūsų šalyje nėra daug šaudančio jaunimo.
„Lietuvoje nėra tiek daug gyventojų. Be to, ne visi turintys finansinių galimybių šaudyti, galintys tai daryti, nori šaudyti. Vieni mėgsta žaisti tenisą, kiti – krepšinį, golfas tampa labai populiarus. Tiesa, kuriame vieną projektą. Galbūt pavyks pritraukti jaunimo ir išjudinti šį sportą iš mirties taško. Galintiems ir norintiems šaudyti žmonėms padėsime“.
L. Molotoko teigimu, nepaisant to, kad olimpines žaidynes yra laimėjęs ir 16-metis, šaulys subręsta po dešimties ar daugiau treniruočių metų.
Šaudymas - brangi sporto šaka
Šaudymas nėra pigi sporto šaka. Ir šautuvas, ir šoviniai kainuoja. Ne tiek jau mažai.
„Nors nesakyčiau, kad ši sporto šaka yra labai brangi. Galima juk nusipirkti nenaują šautuvą, galima surinkti jį iš dalių, galima rasti variantų. Tiesa, vis tiek prireiktų keleto tūkstančių eurų. Be to, Lietuvoje šovinius perka pats sportininkas – tikras akmens amžius. Jie yra gana brangūs: vienas kainuoja 15–18 euro centų. Patyrę sportininkai per metus iššaudo apie 30–35 tūkst. šovinių. Pradedantieji – 4–5 tūkst. šovinių. Tai taip pat yra pinigai. O dar – taikiniai. Ne kiekvienas vaikas gali nusipirkti tiek“, – kalbėjo šaudymo treneris.
Kita vertus, šautuvas – ne ledo ritulio lazda ar teniso raketė. L. Molotokas tvirtina, kad visą laiką šaudė vienu ir tuo pačiu šautuvu.
„Jeigu nori šautuvą naudoti ilgai, reikia jį prižiūrėti. Jeigu nenori – gali nevalyti. O kai valai šautuvą, galvoji apie šaudymą. Kaip ir tokia papildoma treniruotė išeina“, – samprotavo treneris.
Šauliai nemėgsta keisti šautuvų dar ir dėl to, kad kiekvienas jų – vis kitoks, prie kiekvieno reikia priprasti.
„Jei paimtum kitą šautuvą, skirtumas tikrai jaustųsi. Norėdamas dviejų vienodų šautuvų nepagaminsi“, – tvirtino L. Molotokas. Jam pradėjus šaudyti SSRS laikais, savo šautuvo sportininkai neturėjo. Teko naudotis sporto draugijų – „Žalgirio“, „Dinamo“ – šautuvais.
„Jie būdavo priskiriami žmogui ir juo šaudydavai. Mes su jais labai atsargiai elgėmės. Jei peiliu reikėdavo padrožti buožę, ilgai galvodavom, ar iš tikrųjų reikia. Dabar žvelgiama paprasčiau. Kur nors vykstant su šautuvu reikėjo leidimų. Dabar vieną kartą gauni leidimą ir viskas. Ir jį gauti gana paprasta. Jeigu esi šaudymo klubo narys, tikrai gausi leidimą įsigyti šautuvą. Jeigu turi kur jį laikyti, saugoti. Šiokia tokia kontrolė yra, bet daug vargo gauti leidimus – ne“, – kalbėjo L. Molotokas.
Treneris neigė didelį šaudymo į skrendančius taikinius ryšį su medžiokle. Ir pats jis sakosi nemedžiojąs.
„Nebe. Buvau medžiotojas, bet prieš 15 metų mano medžioklės baigėsi. Nebenoriu“.
Anot L. Molotoko, toli gražu ne visi šauliai šaudo ir į gyvus taikinius.
„Manoma, kad ši sporto šaka atėjusi iš medžioklės. O sportininkai, beje, – ne medžiotojai. Daug čempionų nėra medžioję nė karto. Jie žino veiksmą, pratimą ir jį kartoja. Tiems, kas ateina iš medžiotojų, dabartiniais laikais yra sunkiau, nes taisyklės pasikeitusios, šaudymas yra greitesnis. Medžiotojo įgūdžiai kitokie. O laužyti įgūdžius – sunku“, – aiškino šaudymo treneris.
Dirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose pradėjo atsitiktinai
Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) L. Molotokas dirbti pradėjo atsitiktinai.
„Viską lėmė asmeniniai santykiai. Draugas paskambino, paklausė, ar galiu atvažiuoti padėti. Atvažiavau trumpam, o pasilikau ilgam. Negaliu pasakyti, kiek tas ilgam. Aš dabar gyvenu tenai“, – pasakojo treneris.
Paklaustas apie uždarbį, L. Molotokas nukirto iš karto.
„Nekalbėkime apie pinigus. Mes neskaičiuojam tokių pinigų kaip futbolas ar krepšinis. Geriau pakalbėkime apie sąlygas, galimybes žmonėms šaudyti. O sąlygų skirtumas čia ir ten – labai didelis. Tenai žmonės taip pat šaudo. Gal jie mažiau organizuoti negu lietuviai, tačiau yra labai gabūs ir turi galimybių daug šaudyti. Mes turime savo kalendorių. Jame sužymėti Azijos čempionatai, arabų šalių čempionatai, Persijos įlankos čempionatai. Vasarą vyksta tarptautinės federacijos varžybos, o žiemą mes turime savų varžybų“.
JAE turi ir vieną olimpinį šaudymo čempioną – Ahmedą al Maktoumą.
„Dabar šaudo Saeedas al Maktoumas. Jis pernai iškovojo pasaulio taurę, yra laimėjęs daug varžybų. Viskas pasaulyje išeina atvirkščiai: kas gali susimokėti už šaudymą, tiems mokėti nereikia, kas negali susimokėti – tiems reikia. Mes, lietuviai, esame tie antrieji. Emyratuose sumoka valstybė arba savo iniciatyva kiekvienai sporto šakai padeda kai kurie šeichai.“
Patys geriausi JAE šauliai – Maktoumai – taip pat šeichai.
„Statusas netrukdo jiems šaudyti. Neišsiskiria jie iš kolektyvo. Aišku, visi supranta, kas jis toks. Bet, tiesą sakant, jis ir yra geriausias“, – kalbėjo JAE šaudymo vilties treneris.
Londono olimpiadoje S. al Maktoumui nepasisekė. Pirmą seriją pataikęs kiek prasčiau, jis bandė pasivyti varžovus, bet ištaisyti klaidų jau nepavyko. Arabams, anot trenerio, norint tapti gerais šauliais reikia daugiau treniruotis negu lietuviams. Dėl charakterio.
„Jie – karštesni. Jie tą patį meistriškumą pasiekia daugiau šaudydami ir daugiau treniruodamiesi, bet jie – geri šauliai. Pernai mūsų komanda buvo trečia pasaulyje, Azijos čempionate – atrankoje į olimpines žaidynes – S. al Maktoumas buvo trečias, Pasaulio taurės varžybose šaudome finale“, – kalbėjo L. Molotokas.
Į arabų šalis treniruotis atvyksta ir lietuviai.
„Ir Daina Gudzinevičiūtė į Emyratus buvo atvažiavusi. Ir į Katarą. Buvo atvykęs ir Ronaldas Račinskas. Ten žiemą oras geras. Be to, šaudymas pigiau kainuoja. Mes jiems padėdavome įsigyti šovinių. Per porą savaičių Lietuvos sportininkai atlaikė didelį krūvį“, – pasakojo L. Molotokas.
Treniravo ir olimpinę čempionę D.Gudzinevičiūtę
Patyręs specialistas yra treniravęs ir olimpinę čempionę D. Gudzinevičiūtę, šiemet „Žalgirio Didžiojo prizo“ varžybose absoliučioje įskaitoje užėmusią trečią vietą ir neturėjusią sau lygių tarp moterų.
„Pirmas Dainos treneris buvo Vytautas Puzaras. Tada ji buvo „Žalgirio“ draugijos narė. Po to perėjo pas mus į „Dinamo“, nuo tada mes su ja bendravome artimiau“, – prisiminė dabartinis JAE rinktinės treneris.
L. Molotokas prisipažino – Londone savo buvusios auklėtinės pasirodymo nestebėjęs.
„Olimpinėse žaidynėse šiemet jos nemačiau. Kadangi varžybos apskritoje aikštelėje vyko anksčiau, aš po varžybų išvažiavau iš šaudyklos. Dainai ten nepasisekė. O praėjus keletui savaičių po olimpiados, Daina vėl puikiai šaudė. Kažkas jai tose olimpinėse žaidynėse nesuaugo. Aš norėčiau, kad Daina dar pašaudytų. Nors patarti nieko negaliu. Ji atrado save, apsigydė traumas ir, matyti, kad šaudo su noru. O kad ir baigs karjerą, manau, kartais ateis į šaudyklą, visai jos nepamirš“.
Dubajuje įsikūrė su šeima
Dubajuje L. Molotokas yra įsikūręs su šeima – žmona ir sūnumi. Jie nėra šauliai.
„Sūnui labiau žaidimai patinka – tinklinis, krepšinis. Tai labiau lietuviška“, – sakė L. Molotokas. Jis tvirtino, kad atvykęs į visiškai kitokios kultūros šalį didelio šoko nepatyrė.
„Vietoje labai greitai supranti: ko reikia, ko nereikia, kas galima, kas draudžiama. Su protu ten viskas galima – jokių apribojimų nėra“.
Pats L. Molotokas šaudo retai.
„Pašaudau kartais per treniruotę. Bet jau maždaug pusę metų šautuvo nečiupinėjau. Nei laiko buvo, nei noro“.
Vis dėlto lietuviui, treniruojančiam arabų šeichus, teko prisipažinti.
„Taip, kai skrenda lėkštutė, norisi ją nušauti. Bet... Jei tam nesiruošei, negali to padaryti. Mano šaudymai jau buvo anksčiau...“
Arabams, anot trenerio, norint tapti gerais šauliais reikia daugiau treniruotis negu lietuviams. Dėl charakterio: „Jie – karštesni. Jie tą patį meistriškumą pasiekia daugiau šaudydami ir daugiau treniruodamiesi, bet jie – geri šauliai. Pernai mūsų komanda buvo trečia pasaulyje, Azijos čempionate – atrankoje į olimpines žaidynes – S. al Maktoumas buvo trečias, Pasaulio taurės varžybose šaudome finale.“
