“Ar daugiau vilties ir optimizmo turintys vaikai kitaip mato pasaulį?” – klausia Brooks. “Žinoma. Tačiau kaip kitaip?”
Štai kur klausimas. Jei norite, kad jūsų vaikas būtų stiprus, turite į pasaulį pažvelgti jo akimis. Vaikas turi jausti, kad į jį žiūrite kaip į stiprų, protingą žmogų, kad jį mylite ir vertinate.
Štai požymiai, kad vaikui gerai sekasi ugdyti teigiamą požiūrį:
- Vaikas jaučiasi ypatingas ir vertinamas. - Siekia įgyvendinti realius tikslus, pateisinti lūkesčius. - Tiki, kad gali išspręsti problemas ir priimti gerus sprendimus; į klaidas ir nepavykusius bandymus žiūri kaip į iššūkius, jų nevengia. - Žino savo stiprybes ir talentus, jais didžiuojasi. - Žino savo silpnybes. Nesusitaiko su jomis, stengiasi tobulėti. - Mano, kad yra stiprus ir pilnavertis. - Moka susidoroti su savo kasdienybės problemomis ir apsiginti. - Jaukiai jaučiasi tarp kitų žmonių, gražiai bendrauja su vaikais ir suaugusiais. - Supranta, kuriuos savo gyvenimo apsektus gali kontroliuoti ir susitelkia ties jais, o ne ties dalykais, kurie nuo jo nepriklauso.
Tad kaip išauginti stiprų, savimi pasitikintį vaiką? Pasak Brooks, vieniems tėvams sekasi lengviau nei kitiems.
”Kai kurių vaikų temperamentas lemia, kad jiems lengviau prisitaikyti ir išgyventi,” – sako jis. Šie vaikai lengvai užmezga pažintis, dažniausiai gerai mokosi. Tuo tarpu kiti vaikai yra iš prigimties mažiau atsparūs aplinkos smūgiams,”- sako Brooks. “Jų nuotaikos dažnai keičiasi, jiems sunkiau įtikti, sunkiau juos patenkinti.”
Ir nors vaikai pasižymi skirtingais temperamentais, Brooks tikina, kad tėvai gali turėti daug įtakos. Tėvų įtaka “gali lemti 10-15% vaiko asmenybės,“ – sako jis. „Tačiau nuo šių 10-15% priklauso, ar vaikas bus optimistas, ar jam seksis gyvenime.“
2001 m. išleistoje Brooks ir Goldstein knygoje „Kaip užauginti psichologiškai atsparų vaiką“ analizuojami 10 auklėjimų metodų, galinčių suformuoti optimistišką požiūrį į gyvenimą. Štai keletas patarimų tėvams:
Išmokite į pasaulį pažvelgti kito akimis.
Gebėjimą į pasaulį pažvelgti kito akimis Brooks vadina „pagrindu“. Jei negalite matyti pasaulio vaiko akimis, daugiau galimybių pažeisti jo pasitikėjimą savo jėgomis, neteisingai interpretuoti vaiko elgesį.
Brooks pataria pamąstyti. Kaip pasijusčiau, jei kas nors man pasakytų (padarytų) tai, ką aš ką tik pasakiau (padariau) savo vaikui? Jei jūsų vaikui nesiseka mokykloje, o jūs paprasčiausiai paliepiate „labiau pasistenk“, pagalvokite, kaip jūs jaustumėtės, jei bosas paragintų „labiau pasistengti“.
Jei jūsų vaikas drovus, neužtenka paraginti „eik ir kalbėk“. Negalima ir pagrasinti, kad jei nenugalės drovumo, neturės draugų. Pagalvokite, ką reiškia jaustis droviam, ir vietoj kritikos pasiūlykite pagalbą. Tai suteiks vaikui vilties ir jausmą, kad kažkas jį supranta.
Priimkite vaikus tokius, kokie jie yra ir padėkite jiems užsibrėžti realistiškus tikslus.
„Prieš tapdami tėvais visi mes turime lūkesčių,“ – sako Brooks. „Ne visi vaikai šiuos lūkesčius pateisins. Reikia vertinti juos už tai, kokie yra, o ne graužti, kad yra kitokie nei norėtumėt.“
Savo knygoje Brooks ir Goldman pasakoja apie 10 metų berniuką Karlą, kuris rytais taip ilgai krapštydavosi, kad pavėluodavo į mokyklos autobusą. Dėl to vaikas labai išgyvendavo, bet anksčiau vis tiek niekaip neišsiruošdavo. Bausmės ir rėkimas nepadėjo.
Po pokalbių su psichologais Karlo tėvai suprato, kad vaikas nėra neatsakingas; jis tiesiog lėtesnis ir nemoka susikaupti. Vietoj bausmių reikėjo pašnekėti su Karlu apie tai, kodėl jis vėluoja. Reikėjo parodyti, kad jam suteikiama atsakomybė, kad jis laikomas svarbiu.
Atraskite ir ugdykite vaiko stipriąsias puses.
Visi vaikai nori jaustis kažką sugebantys, džiaugtis savimi. Tėvams reikia parodyti, kad jie žino vaiko stiprybes ir jas vertina. Tuomet ir vaikas vertins save.
Brooks rašo apie 13-metį berniuką, kuris turėjo mokymosi problemų ir sunkiai pritapo mokykloje. Kai psichologas jo tėvų paklausė, kokios vaiko stiprybės, šie susigėdo. „Mes nežinom, ar tai tinka 13- mečiam berniukui... Jis mėgsta sodinti daržoves ir prižiūrėti augalus.“
Berniukas turėjo nuostabų hobį, tačiau jo nevertino, nes nematė tėvų pavyzdžio.
Brooks sako, kad daugybė vaikų nežino savo privalumų. Kartais jie pasiduoda tėvų, mokytojų ar draugų požiūriui, kad yra nieko verti. O tereikia atidžiau pastebėti vaiką.
Brooks pasakoja prieš 7 metus konsultavęs mergaitę, kuri pati atrado savo stiprybę.
Ji turėjo mokymosi sunkumų ir augimo problemų, todėl atrodė daug jaunesnė už kitus vaikus. Mergaitei buvo reguliariai leidžiamos augimo hormono injekcijos. Mokykloje iš mergaitės buvo šaipomasi. Psichologo paklausta, ką sugebanti gerai daryti, ji atsakė, kad nieko.
”Net nesumojau, ką atsakyti,” – sako Brooks. Tačiau mergaitė vėl prabilo: “Palaukite. Man atrodo, kad nebijau injekcijų kaip kiti vaikai.” Tačiau kaip ši stiprybė turėjo mergaitei padėti?
“Papasakojau tai mergaitės mokytojai,” – sako Brooks. “Ji nusijuokė ir pažadėjo ką nors sugalvoti.”
Mokytoja pasikvietė mergaitę ir pasakė: “Gydytojas Brooks pasakojo man, kad nebijai injekcijų. Vaikams kartais tenka kentėti skiepus ar leisti vaistus, o mokyklos bibliotekoje apie tai nėra nė vienos knygos.”
Neilgai trukus mergaitė pati parašė knygą apie injekcijas, kurią buvo galima užsisakyti bibliotekoje. Mergaitė pasijuto daug galinti, išdidi ir naudinga. Ji pradėjo mažiau dėmesio kreipti į užgauliojimus. Vėliau ėmė studijuoti mediciną.
Suteikite vaikui galimybę pasitarnauti.
Ką daryti, kad vaikas pasijustų naudingas, mylimas ir reikalingas? Tiesiog pasakykite: “Man reikia tavo pagalbos.”
Anot Brooks, nėra geresnio būdo ugdyti vaiko atsakomybę, užuojautą, norą padėti žmonėms. Nesakykite vaikui “Nepamiršk, ką turi padaryti”. Verčiau paprašykite pagalbos.
Pasak Brooks, jei vaikas jaučiasi galįs pagelbėti, didėja jo savigarba. ”1500 suaugusiųjų buvo paklausta, koks geriausias prisiminimas išlikęs nuo mokyklos laikų. Daugelis labai maloniai pasijusdavo paprašyti pagalbos.”
Vieno neklaužados pradinuko sargas paprašė padėti tvarkyti valgyklą, pasakoja Brooks. Vaikas nustojo blogai elgtis, o sargas tapo jo draugu ir autoritetu. ”Šį metodą naudojau net dirbdamas psichiatrijos klinikoje,” – pasakoja psichologas. “Vaikų pyktį nuslopindavau paprašęs pagalbos.” Jausdami, kad gali prisidėti prie teigiamų pokyčių, vaikai ima labiau pasitikėti savimi, tampa atsparesni aplinkos smūgiams.
Brooks ir Goldstein knyga paremta patirtimi, kuri per daugelį metų susikaupė dirbant šeimos psichologais. ”Jei tėvai, mokytojai, treneriai pabandytų į pasaulį pažiūrėti vaikų akimis, jie suprastų, ko šiems reikia, kad augtų stiprūs, optimistiškai žiūrėtų į gyvenimą,” – teigia Brooks. Knygoje pateikiama daug pavyzdžių ir patarimų, kaip kasdien bendrauti su vaiku, kad šis užaugtų psichologiškai atsparus.
“Noriu, kad žmonės galėtų pasakyti, “man ką tik šovė puiki mintis, kaip padėti vaikams, kad šie augtų stiprūs, atsparūs, mokėtų ištverti bet kokius nesklandumus,” – sako Brooks.
