Sunku patikėti, kad Maskvos politikai nesupranta, kas vyksta iš tikrųjų. Todėl labiau tikėtina, kad Lietuva paminėta Kremliuje kilus panikai. Kita vertus, Kremlius supranta, kad santykiuose su Lietuva perlenkė lazdą, už gamtines dujas nustatęs didžiausią kainą ES rinkoje. Mokame tiek pat, kiek moka prancūzai ir daugiau nei, pavyzdžiui, vokiečiai. Beveik tiek pat už dujas moka ir lenkai.
Be kita ko, Lietuva ir Lenkija su „Gazpromu“ bylinėjasi Stokholmo arbitražiniame teisme. Tačiau ryžtingi ES planai pažaboti „Gazpromo“ monopolį svarbūs ne tik Lenkijai ir Lietuvai, bet ir kitoms Rytų bei Vidurio Europos šalims ir net Ukrainai, kuri neturi ES užnugario.
Neužmirškime, kad Briuselis pastūmėjo Lietuvą pirmą įgyvendinti trečią ES energetikos paketą ir iki 2014 m. pabaigos visiškai atskirti vamzdynus nuo dujų tiekėjo, t. y. nuo „Gazpromo“.
Sakote, Briuselis nieko nepeš kedendamas „Gazpromo“ plunksnas? Neskubėkime daryti išvadų, nes santykių aiškinimasis dar tik prasideda. Akivaizdu, kad laimėjo ne tas, kuris bandė užbėgti įvykiams už akių. Štai Kremlius šventė pergalę nutiesęs dujotiekį Baltijos jūros dugnu, manė, kad taip supančiojo, o gal net parklupdė ES. Rusija labai skubėjo, todėl sunkiai slėpė bandymus prekybą gamtinėmis dujomis naudoti kaip politinio spaudimo įrankį.
Žinoma, Rusija turi teisę dujas parduoti tiems, kam nori, ir už tokią kainą, kokią pati nustato. Turi tokią teisę, bet negali ja pasinaudoti. Kodėl? Neužmirškime, kad ne tik ES šalims reikia dujų, bet ir Rusijai reikia ES pinigų už dujas, nes jos ekonomika kol kas laikosi tik iš energetinių išteklių eksporto.
Kitas niuansas yra technologinis. Gamtinių dujų tiekimo iš jau naudojamo telkinio, nepatirdamas nustolio, negali kada panorėjęs sustabdyti, paprastai kalbant, negali užsukti sklendę ir parodyti špygą. Įmanoma tik tas dujas nukreipti kitiems pirkėjams į kitus vamzdynus. O jeigu pirkėjų nėra, tai lieka tik bandyti dujas kaupti rezervuaruose, jas suskystinti ir kt. Tačiau tokios galimybės irgi ne beribės, o Rusija tokiais dalykais niekada nesirūpino.
Štai ir galime daryti pirmą išvadą, kad dujotiekis Baltijos jūros dugnu supančiojo ne tiek ES, kiek pačios Rusijos pasirinkimą. Rusijos galimybės šantažuoti ir priversti paklusti kiekvieną šalį, pavyzdžiui, Lietuvą, iki šiol tebėra labai didelės, tad nepasipriešinsi. Tačiau daryti įtaką ar net prievartauti tokį stambų pirkėją, kokia yra ES, neįmanoma. Rusija gali tik pagąsdinti, kad ES reikalavimai tiesiog privers „Gazpromą“ keisti ilgalaikę strategiją ir daugiau dujų eksportuoti į Japoniją bei Kiniją.
Kokios galimybės? Į Japoniją Rusija šiek tiek eksportuoja suskystintų dujų, o štai kinai yra gal net kietesni derybų partneriai nei europiečiai. Jie vėluoja su Rusija atsiskaityti net už jau panaudotas dujas: neverta skubėti, juk žino, kad Europoje „Gazpromas“ praranda pozicijas.
Įdomu, kad dar visai neseniai Rusijos prezidentas tikino negalintis kištis į „Gazpromo“ reikalus. Esą reikia derėtis su įmone. Tačiau šį antradienį V.Putinas pats nuplėšė ilgai dėvėtą kaukę ir pasirašė dekretą, kurio esmė tokia: bet kuri užsienio organizacija, siekianti peržiūrėti kontrakto su „Gazpromu“ sąlygas, iš pradžių turi gauti Rusijos valdžios leidimą. Regis, ir šį kartą Kremlius paskubėjo. Juk prezidento dekretas atvėrė akis iki šiol dėl karo su „Gazpromu“ abejojusiems EP nariams. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė labai taikliai įvertino šį dokumentą: „Nieko naujo. Dujų kainos visada priklausė nuo Rusijos vadovų.“
Kodėl rusai taip priešinasi ES tyrimui? Todėl, kad nujaučia galimas pasekmes. Jeigu EK nuspręs, kad „Gazpromas“ pažeidžia ES antimonopolinius įstatymus, tai ši įmonė jai priklausančiais dujotiekiais privalės leisti pasinaudoti ir konkurentams, be to, turės pakeisti dujų kainų nustatymo formulę ES šalims ir jos nesusieti su naftos kaina.
Kokie galimi „Gazpromo“ nuostoliai? Dideli. „Gazpromas“ jau sumokėjo 1,5–2,7 mlrd. eurų stambiems klientams ES, kurie skundė įmonę dėl monopolisto taikomų itin didelių kainų ir pasiekė, kad ilgalaikių kontraktų sąlygos būtų pakeistos. Jeigu EK įrodys, kad „Gazpromas“ pažeidė antimonopolinius ES įstatymus, tai šiai Rusijos kompanijai gali grėsti maksimali bauda – 10 proc. pajamų šalyse, kuriose „Gazpromas“ pažeidė ES taisykles. Taigi dar tektų sumokėti apie 5 mlrd. dolerių. Ir tai ne pabaiga.
ES analitikai mano, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys, taigi ir Baltijos šalys bei Lenkija turi gerų galimybių kartu pradėti tyrimą dėl „Gazpromo“ veiklos 1994–2004-aisiais.
Ar nėra galimybių susitarti? Mažiau nuostolių „Gazpromas“ patirtų, jeigu sutiktų sureguliuoti visus kilusius ginčus su EK antimonopoline tarnyba ir atsisakyti gamtinių dujų pardavimą naudoti politiniam spaudimui.
