2012 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė N. Baužytė televizijoje atsirado 1960 m. Pirmieji jos prisilietimai prie televizijos buvo literatūros ir dramos redakcijos skyriuje. Pašnekovė prisimena, kad tuomet televizija buvo menas ir „pop'su“ toli gražu nekvepėjo. Nebuvo knygos, spektaklio ar parodos, apie kurias nebūtų žiūrovams pranešta ir papasakota per televizorių.
„Anksčiau televizija buvo menas. Tai nebuvo vien įvykių ar reiškinių retransliacija. Mes statėme spektaklius, darėme literatūrinius vakarus, ruošėme apybraižas apie rašytojus, aktorius, dailininkus“, - prisiminė ilgametė televizijos darbuotoja.
N. Baužytė pasakojo apie sudėtingą darbą eteryje, kai viskas vyko gyvai tiesioginėje transliacijoje: „Pirmoji mano laida buvo įrašyta 1970 m. lapkričio 22 d. Iki tol viskas buvo transliuojama iš studijos. Mūsų režisieriai asistentai grodavo pultais kaip pianistai virtuozai. Jei dabar pasodintum programų leidėją ir jam reikėtų paleisti tokią laidą, jis išprotėtų: nei mokėtų, nei galėtų. Turėdavome tik vieną repeticiją – ryte repetuoji, o vakare eini į eterį“.
Vyrai išsižergę eteryje nesėdėdavo
Nuostabą dokumentinių filmų kūrėjai šiuolaikinėje televizijoje kelia ne tik „akių dūmimas“ su iš anksto įrašyta muzika ar lėkštais šokių ir dainų projektais, bet ir eteryje pasirodančių asmenų išvaizda.
„Televizijos pradžioje kiekvienas žmogus eteryje buvo nugrimuojamas ir pasodinamas taip, kad jo nosis nekyšotų, kad nebūtų akys įgriuvę, pagurklis išryškintas. Stengėmės iš žmonių nesityčioti“, - tikino pašnekovė.
Kritikos N. Baužytė negaili ir televizijos žmonių aprangai: „Visi kaip iš gatvės ateina. Pažiūrėkite, kaip jie sėdi. Beveik visi vyrai – išsižergę. Anksčiau tai būtų buvę neįmanoma. Mes visada įspėdavome žmogų, ar jį rodysime iki pusės, ar visą. Jei vyras užsidėdavo koją ant kojos, tai stengdavomės, kad nesimatytų plikos kojos virš kojinių“.
Pašnekovė teigė, kad prie kelias dešimtis metų eteryje nebūtų drįsę pasirodyti ir vyrai su kelių dienų barzdele. „To visai nesuprantu. Juk vyras save pasendina kokia 20 metų. Tokio vyro nei nugrimuosi nei tinkamai apšviesi“, - įsitikinusi režisierė.
Gėda žiūrėti komercinius kanalus
52 metus televizijoje dirbanti pašnekovė teigė, kad žiūrėti lietuviškus komercinius kanalus jai skaudu.
„Viską išstumia popsas ir beprotiškas hedonizmas. Toks jausmas, kad žmonės nieko daugiau nedaro – tik valgo ir linksminasi. Jausmas, kad artėjame prie pasaulio pabaigos. Ar pamenate kokią laidą apie knygą ar rimtą parodą?“ - retoriškai klausė televizijos laidų kūrėja.
„Negaliu žiūrėti komercinių televizijų, nes man yra didžiulė gėda. Gėda dėl visko – filmų, aprangos, vedėjų kalbos. Todėl dažniausiai persijungiu užsienio kanalus“, - sakė pašnekovė.
Bet gal žiūrovams viena dieną atsibos žiūrėti nekokybišką turinį? „Vieną dieną... Kad labai kažkaip ilgai ta diena neateina. Televizijoje išdirbau daugiau nei 50 metų. Manau, kad televizija pirmus 35 metus ėjo geru keliu, o paskui, deja... Nemanau, kad ta diena ateis. Jau pasiektas visiškas dugnas“.
N. Baužytės nuomone, savo žiūrovą senoji televizijos karta buvo užsiauginusi. Televizijos laidų stebėtojai buvo pratinami prie kultūrinių, meną populiarinančių laidų. „Tai laikėme savo uždavinių – kelti žiūrovo kultūrą. Kultūringas žmogus gali būti laimingas ir be pinigų maišo, nes jam kitos vertybės rūpi“, - filosofavo režisierė.
Paskutinė nespalvota laida – 1974 m.
O štai 1992 m. dokumentinių filmų kūrėja susuko juostą „Kur eini, televizija?“, kuri buvo skirta Lietuvos televizijos 35-mečiui. Ir kur link tuo metu keliavo televizija?
„Tai buvo lūžio metai. Pradėjo jaustis didelė vakarų įtaka. Nors dar nebuvo komercinių televizijų, mes jautėme, kad ateina nauji vėjai, nes pasipylė naujų filmų su smurto scenomis. Televizija pradėjo eiti į verslo, šou pusę. Tuomet ir sukūrėme dokumentinį filmą – kad ji nenukryptų nuo savojo pašaukimo“, - kalbėjo lūžį televizijoje užfiksavusi pašnekovė.
Televizorių pakeitė kompiuteris
N. Baužytė su nuoskauda šneka apie tai, kaip knygas, rimtąją televiziją jaunimo gyvenime pakeitė kompiuteris. Pašnekovė spėja, kad ateityje televizijos gali išvis nelikti arba bus kuriamos specialios laidos, kurios bus stebimos vien kompiuteriu.
„Dabar jaunimo geriausias draugas – kompiuteris. Jiems tik jo ir reikia. Jei dar žmonės pradės dirbti vien iš namų su kompiuteriu, tai išvis bus prarastas sugebėjimas bendrauti“, - įžvalgomis dalijosi televizijos režisierė.
Ilgametė televizijos darbuotoja teigė, kad į gyvenimą įsiskverbusiuose kompiuteriuose ji mato ir pavojų: „Žmogus jau yra suaugęs su kompiuteriu. Jis jau tapo jungtimi. Žmogus darosi, kaip priedėlis prie kompiuterio. Gana greitai televizorius bus nereikalingas: laidos bus gaminamos tik kompiuteriais, atsiras milijonai žmonių, kurie patys gamins vaizdus ir dalysis vieni su kitais“.
