A.Bielskis. Nupjaukime kryžių ir mes!

Mane visuomet stebindavo tikintieji, kurių religinius jausmus gali taip lengvai sudrebinti netikinčio (ar bet kokio kito žmogaus) pašaipa (beje, dažniausia visiškai teisėta!) svarbiausių tikėjimo simboliu atžvilgiu.

Tarkime, meno kūrinys, vaizduojantis šlapime panardintą nukryžiuotąjį, arba kino filmas, kuriame vaizduojamas besimylintis Kristus, sukelia milžinišką tikinčiųjų pasipiktinimą. „Kaip jūs drįstate tyčiotis iš religinių simbolių?“, - šaukia įpykusi „tikinčiųjų“ minia, pasiruošusi į skutelius sudraskyti Andres Serrano fotografijas ar Martino Scorseses kinofilmus, sunaikinti jų net nesupratus.

Stebėdamas tai negali neklausti: kuo gi ši „dorų krikščionių“ minia skiriasi nuo stabmeldžių, nuo žmonių, kurie garbina fetišus lyg jie įkūnytų, palaukite, ką ten įkūnytų, būtų (!) pats Dievas? Kur yra riba tarp gyvo tikėjimo ir religinio simuliakro, kuris taip lengvabūdiškai redukuoja Dievo begalybę į šventoriuje pardavinėjamą kičą – nusaldintą krucifiksą, pamaldžiai rankas sudėjusią Mariją ar į dangų kylančius praplikusius šventuosius? Tačiau palikime šiuos klausimus mūsų gerbiamų tikėjimo ir moralės sargų sąžinei, vildamiesi, kad bent šie klausimai nesukels jų papiktinimo.

Tikėjimas yra neįmanomas be mąstymo ir refleksijos. Sykiu tikėjimas reikalauja socialinio jautrumo bei tikslumo žvelgiant ir vertinant socialinį pasaulį. Jis kviečia mus matyti reiškinius tokius, lyg jie nebūtų iškreipti dominuojančios ir visur prasiskverbiančios ideologijos. Tiesa yra tai, jog toks tikėjimas yra politiškas. Panašiai apaštalo Pauliaus tikėjimas buvo politinis – egzistencinio išgyvenimo, drąsos ir ilgos refleksijos bei mąstymo aktas, steigiantis naują politinę bendruomenę pačiame savo ištvirkusia galia besipuikuojančios Romos viduryje. Tokį tikėjimą – griaunantį sustabarėjusius socialinius santykius ir socialines struktūras ir taip atveriantį progreso ir žmonių išsilaisvinimo galimybes – aptinkame evangelijose. 

„Pussy Riot“ maištas buvo ir tebėra kaip tik toks progresyvaus tikėjimo įvykis, net jei oficialios moralės ir hierarchizuotos religijos sargai mato jame šventvagystę. Panašiai kaip Jėzaus aukštųjų kunigų veidmainystės ir neteisėtos galios kritika, „Pussy Riot“ maištas yra nukreiptas prieš autoritarinės politinės valdžios ir jai pataikaujančios, o taip pat ją pateisinančios religijos simbiozę. Tai maištas prieš patriarchalinę visuomenę ir ją palaikančią bažnyčią, kuri užmerkia akis prieš valdžią turinčiųjų kasdienes orgijas ir patyčias, bet kuri moralės vardu smerkia jaunas merginas, kovojančias prieš Putino valdžios priespaudą. 

Kryžiaus nupjovimas Kijeve yra teisėtas tokios „religijos“ griovimas, religijos, kuri nieko bendro su tikėjimu ir evangeline dvasia neturi. Tai akivaizdu. Kas nėra akivaizdu – tai pačių „Femen“ požiūris į šio simbolinio veiksmo implikacijas tikėjimui. Tai galų gale yra visiškai nesvarbu. Kur kas svarbiau apmąstyti, ką šis aktas galėtų simbolizuoti tiems, kas tiki Dievu. 

Kryžius yra krikščionybės simbolis ir teisūs teigiantys, kad jis simbolizuoja visiškai kitokią, daug sudėtingesnę, bet sykiu gilesnę laisvės sampratą, nei aptinkame dominuojančioje pasaulietiškoje liberalioje visuomenėje. Tačiau galbūt kryžius neturėtų būti vienintelis krikščionybės simbolis, nes kur kas svarbesnė krikščionybės žinia yra ne kančia ant kryžiaus, bet kančios ir kaltės nugalėjimas prisikėlime naujam gyvenimui, kad ir kaip mes tai suprastumėme. Kaip tik prisikėlimo ir laisvės – absoliučios laisvės, nugalinčios seną ir kuriančios naują – žinia yra daug svarbesnė ir labiau išlaisvinanti nei kančią ir įkalinimą simbolizuojantis kryžius. 

Tad kas turi būti akcentuojama istoriškai besiskleidžiančioje krikščionybėje XXI a. – tai tokia laisvės samprata, kuri mums padeda nugalėti pasaulio galybių primestą priespaudos ir eksploatacijos karaliją dėl laisvo kūrybinio ir taikaus pasipriešinimo. Ši pasipriešinimo galia, žinoma, labai brangiai kainuoja, tačiau praradus, atrodytų, visas jėgas, ji atgimsta naujomis savo formomis. 

Tad „Femen“ aktyvisčių nupjautą kryžių galbūt verta interpretuoti ne tik kaip autoritarinę valdžią dangstančios patriarchalinės religijos kritiką, bet ir kaip istorinį dieviškos malonės imanentizacijos procesą, kuomet dieviškas malonės principas reiškiasi ne per sustabarėjusius religinius simbolius, bet per jo tapimą išlaisvintu ir kūrybingai save kuriančiu kūnu. Kaip tik tai (o ne tradicijos simboliai ir praeities legendos), drįsčiau teigti, ir yra svarbiausia evangelinė žinia apie prisiartinusią dangaus karalystę.