– Kaip ir kada atvykote į Angliją?
– Baltarusijoje baigiau dailės mokyklą ir Europos humanitarinio universiteto konceptualaus dizaino studijas. 1999 metais, būdama 19-os, atvykau į Angliją tęsti dizainerio-architekto studijų. Baigusi studijas planavau sieti savo ateitį su meno sritimi. Tiesa, gyvenimas susiklostė kiek kitaip, tačiau dabar tuo džiaugiuosi ir nieko nesigailiu.
– Kaip kilo mintis įkurti savo verslą?
– Studijuodama paskutiniame universiteto kurse susipažinau su dabartiniu savo sutuoktiniu Rolandu, kilusiu iš Klaipėdos miesto. Ko gero, jeigu nebūčiau sutikusi jo, būčiau išvykusi į gimtinę, nes Anglija didelio įspūdžio man nepadarė. Nors treji studijų metai buvo nuostabūs, nesijaučiau šioje šalyje komfortiškai. Rolandui Anglijoje buvo gera, todėl likau, o netrukus mes susituokėme ir susilaukėme pirmagimio.
Kai sūnui buvo 7 mėnesiai, 2004 metais, sutuoktinio šeimai kilo mintis imtis su maisto pramone susijusios veiklos. Nors rytų europiečių parduotuvių buvo nemažai, maisto gamybos veiklos neplėtojo niekas.
– Kodėl nusprendėte įkurti būtent kepyklą?
– Svarstėme įvairius variantus. Galvojome net apie mėsos produktų gamybą, tačiau išstudijavę rinką ir atlikę apžvalgą nusprendėme, kad ši idėja nepasiteisins. O mintį apie kepyklą, tiksliau duonos gaminius, mums pasiūlė vienas iš lietuviškų parduotuvių savininkų, nes duona iš Lietuvos atvežama šaldyta ir negali prilygti šviežiam gaminiui.
Aš neplanavau rimtai imtis verslo, maniau, kad kurį laiką tik padėsiu vyro šeimai, nes puikiai mokėjau anglų kalbą ir turėjau nemažai pažinčių.
– Kodėl „Amber Bakery“?
– Pavadinimą rinkomės atidžiai ir ganėtinai ilgai. Peržiūrėjau galybę simbolių ir jų reikšmę. O gintarą pasirinkome, nes tai saulės, šilumos ir draugystės simbolis, susijęs ir su Baltijos šalimis, pajūriu. Gintaro atspalviai taip pat labai panašūs į šviesios duonos spalvą. Visi partneriai vienbalsiai pritarė, kad tai tinkamiausias pavadinimas.
– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai?
– Apie duonos kepimą nieko nežinojome, tačiau buvome nusiteikę ryžtingai. Visų pirma iš vienos didžiausių kepyklų Lietuvoje pasikvietėme technologę ir ji padėjo žengti pirmuosius žingsnius, susijusius su įranga, receptūra ir visu duonos kepimo procesu. Nuo pat pradžių norėjome viską atlikti profesionaliai, todėl įsigijome visus šiai veiklai reikiamus leidimus ir radę prieinamas patalpas ėmėmės jų įrengimo darbų, na, o po 10 mėnesių „Amber Bakery“ pradėjo savo veiklą.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Didžiausi sunkumai ir trūkumai buvo ribotas pradinis kapitalas ir patirties stoka. Tačiau, kaip jau minėjau, degėme begaliniu noru ir užsidegimu. Visi keturi partneriai darėme viską draugiškai ir būtent šis palaikymas padėjo realizuoti planus.
Man tuo metu buvo vos 23 metai. Kadangi neturėjau jokios patirties verslo pasaulyje, nedelsdama ėmiau lankyti įvairius verslo pradžiai skirtus kursus ir seminarus. Pirmoji įranga taip pat nelabai tiko mūsų veiklai, todėl teko įsigyti viską iš naujo. Mažoje kepykloje kepti europietišką duoną sudėtinga, nes daugiausia įdedama rankų darbo, o procesas trunka ilgai.
– Kaip sekėsi žengti į rinką?
– Pirmoji kepykla veiklą pradėjo 2005 metais. Nepaisydami nedidelio masto sparčiais žingsniais žengėme į rinką. Pačioje pradžioje ilgas darbo valandas dirbo visi mūsų šeimos nariai. Buvo tikrai sunku įrodyti savo vertę ir pelnyti klientų pasitikėjimą. Žmonės atsargiai žiūrėjo į nežinomos kepyklos gaminius. Nors visas sudedamąsias gaminių dalis pirkome iš Lietuvos ir laikėmės aukštų standartų bei lietuviškų tradicijų, teko pakovoti dėl vietos prie emigrantų stalo.
Tam, kad iškeptum tikrą lietuvišką duoną, privalai naudoti aukščiausios kokybės lietuviškus miltus. Tai yra skanios duonos pagrindas. Pradžioje siūlėme tik penkias duonos rūšis. Šiuo metu mums jau septyneri metai ir galiu drąsiai teigti, kad siūlydami 15 rūšių duonos ir 40 konditerijos gaminių turime daug lojalių klientų.
– Ar Anglijoje didelė kepyklų konkurencija?
– Šiuo metu Anglijos rinkoje nėra kepyklų, siūlančių tokį duonos, bandelių, pyragų asortimentą kaip „Amber Bakery“ ar „Karaway“. Yra kepyklų, kurios kepa šį tą panašaus, tačiau skiriasi darbo specifika, technologijos.
– Kiek žmonių dirba „Amber Bakery“?
– Pas mus dirba 37 žmonės. Didžioji dalis kolektyvo yra lietuviai – beveik visi, išskyrus keletą rusų kilmės. Manau, tai yra pranašumas, ypač galvojant apie asortimentą iš internacionalios pusės.
Nors pradėjome nuo lietuviškos produkcijos, kuo toliau, tuo labiau stengiamės patenkinti ir kitataučių poreikius. Galiu tik pasidžiaugti ir pasakyti, kad didžiuojuosi lojaliais komandos nariais. Nuo pirmų gyvavimo metų kolektyvas beveik nepakito. Su mumis vis dar dirba pirmoji konditerė bei duonos kepėjas. Tiek su jais, tiek su kitais jau tapome viena didele šeima.
– Kiek kainuoja įkurti kepyklą ir kokių pajamų galima tikėtis?
– Viskas priklauso nuo kepyklos dydžio. Pradėjome su labai juokingu pradiniu kapitalu ir mus išgelbėjo tik tai, kad daug ką darėme patys, įsigijome naudotą įrangą. Sakyčiau, tokiomis sąlygomis minimaliai reikėtų apie 100 tūkstančių svarų sterlingų. Suma tikrai nemaža, nes vien nauja kepimo krosnis gali kainuoti iki 50 tūkstančių, na, o produktams iš pradžių, pavyzdžiui, mėnesiui, reikia bent 10 tūkstančių svarų sterlingų.
Kalbėdama apie pajamas galiu pasakyti, kad kiekvienas, kas kada nors plėtojo duonos kepimo verslą, žino, kad milijonų susikrauti neįmanoma. 8–15 proc. pelnas yra vidutinė Anglijos kepyklų norma, o didžiosios kepyklos tenkinasi ir keliais procentais. Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas plėtros žingsnis, toks kaip asortimento plėtimas, gamybos masto didinimas, neapsieina be didelių investicijų.
– Kokia duona populiariausia tarp rytų europiečių?
– Rytų Europos šalyse sparčiai vyksta europietizacija, juntama vakarietiško skonio įtaka, o Jungtinėje Karalystėje gyvenantys rytų europiečiai pasiilgsta ir noriai perka tradicinius duonos kepinius, kurių kokybė dar tarybiniais laikais buvo kur kas aukštesnė.
Visi mūsų duonos gaminiai yra šimtu procentų natūralūs. Tarp rytų europiečių populiariausi batonai, „Grūdų“, „Jubiliejinė“, „Megėjų“ ir „Ajerų“ duona.
Duona su bulvėmis „Jubiliejine“ buvo pavadinta, kai per savo gimtadienio šventę pristatėme svečiams kelias naujas duonos rūšis, o jie vienbalsiai nubalsavo už šią.
– „Karaway“ – naujas prekės ženklas?
– Pastaruosius trejus metus svarsčiau galimybę žengti į britų rinką, kuri šiek tiek skiriasi nuo lietuviškos. Ilgai tyrinėjau rinką ir kitas britų pamėgtas kepyklas. Be to, jau seniai domėjausi galimybe prekiauti gaminiais olimpiniame miestelyje įsikūrusiame prekybos centre „Westfield“. Galime pasidžiaugti, kad įveikėme milžinišką atranką, gavome daugelio prekybininkų geidžiamą prestižinę vietą ir 2011 metų rugsėjį atidarėme pirmą parduotuvėlę.
Iš pradžių ten planavome žengti su „Amber Bakery“, bet buvo pasirinktas naujas prekės ženklas, nes pateikėme kiek kitokį asortimentą. Britai noriai renkasi desertinę duoną su džiovintais vaisiais, dideliu kiekiu riešutų, cinamonu ar aguonomis, jiems labai patinka, kad kiekvienas kepalas skiriasi ir neatrodo kaip masinės gamybos. Tarp britų populiari ir lietuviška „Ajerų“ duona.
– Kokias rinkodaros koncepcijas įgyvendinate?
– Ilgai dirbome be konkurentų, taigi turėjome pakankamai laiko užsitarnauti tvirtą poziciją rinkoje. Šiuo metu daugiausia pastangų dedame į gaminių kokybės kontrolę, technologijų ir skonio tobulinimą bei įmonės įvaizdžio formavimą. Manau, būtent tai padeda neprarasti savo vardo. Žinoma, pasitelkiame apklausas, bandome išsiaiškinti ir patenkinti visus klientų poreikius. Nepamirštame palaikyti glaudžių ryšių su parduotuvėmis, kurių tiekėjai esame, visuomet stengiamės originaliai pasveikinti švenčių proga ir padėkoti už bedradarbiavimą.
– Ar tenka panaudoti dizainerės specialybę šiame versle?
– Įgyta specialybė labai pravertė pradedant „Amber Bakery“ veiklą: kuriant logotipą, derinant spalvų gamą gaminių pakuotėms, kuriant tinklalapį ir panašiai. Kurdama prekės ženklą „Karaway“ intensyviai bendradarbiavau su kitais dizaineriais. Be abejo, įgūdžiai praverčia ir galvojant apie gaminių išvaizdą.
– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?
– Pirmadienis yra administradicinių darbų diena, antradieniais sprendžiu gamybos ir su būsimais projektais susijusius klausimus, trečiadienis – pardavimo diena, kai planuojamos ir įgyvendinamos rinkodaros koncepcijos. Ketvirtadieniais tvarkau finansinius reikalus, na, o penktadienis panašus į pirmadienį – apžvelgiu praėjusios savaitės pasiekimus ir sudarau kitos savaitės darbotvarkę.
– Ar svarstote galimybę grįžti į Baltarusiją?
– Labai suktas klausimas. (Juokiasi.) Taip, kartais pagalvoju apie tai. Anglijoje gyvenu jau beveik 13 metų, turiu šeimą ir begalę puikių draugų, tačiau mano širdis gyvena gimtine. Aš taip pat labai myliu Lietuvą ir jos pajūrį, kuriame patyrėme daug puikių akimirkų. Kad ir kaip būtų, šiuo metu gerai taip, kaip yra, o tolimos ateities planų kol kas nekuriu.
– Kokiais principais vadovaujatės gyvenime ir versle?
– Esu tikintis žmogus, linkęs į filosofiją, todėl pagrindinis mano principas tiek versle, tiek asmeniniame gyvenime – viską daryti dėl meilės. Pinigai man yra natūralus darbo rezultatas, o ne siekiamybė ar tikslas.
– Ką galėtumėte patarti žmonėms, svajojantiems apie savo kepyklą?
– Negaliu pasakyti, verta ar ne imtis tokio verslo, nes daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus asmeninių savybių, tikslų ir galimybių.
Per visą verslo gyvavimo laikotarpį supratau, kad viskas, kas daroma, turi būti atlikta su teigiama motyvacija. Negalima siekti tik pralobti. Tik turint kilnesnių tikslų, savo verslą grindžiant tvirtomis moralinėmis normomis galima užkopti į aukštumas. Taip pat svarbu neužmigti ant laurų ir net neturint konkurentų tobulėti.
Manau, mūsų sėkmės paslaptis yra tai, kad viską nuo pat pradžių darėme sąžiningai ir su meile. Tikiu, kad teigiamą energiją mūsų vartotojai gali pajusti kiekvienoje duonos riekelėje.
EKSPERTO ŽVILGSNIS
Remigijus Pleinys, „Finansec Ltd“ finansų konsultantas
– Kokie leidimai reikalingi norint atidaryti kepyklą-parduotuvę?
– Licencijos nereikia, tačiau teks pranešti aplinkosaugos pareigūnui (Environmental Health Officer) savivaldybėje, kuris atvyks patikrinti patalpų. Privalote turėti maisto produktų higienos sertifikatus, viešosios atsakomybės draudimą ir draudimą nuo gaisro.
Taip pat atkreipkite dėmesį į apyvartą: nuo tam tikros pelno sumos reikia pradėti mokėti PVM. Sveikatos departamentas gali pareikalauti, kad kai kurie parduotuvės-kepyklos darbuotojai įgytų maisto prižiūrėtojo (food handler) kortelę. Šios kortelės – specialūs sertifikatai, išduodami darbuotojams, kai šie išklauso maisto saugos kursą.
Sveikatos departamentas taip pat kartais gali tikrinti kepyklą, ar ši atitinka maisto produktų perdirbimo įmonėms iškeltus sveikatos ir saugos reikalavimus.
Vietos gaisrinė gali pareikalauti priešgaisrinės tarnybos leidimo. Dažniausiai apsiribojama įprastu elektros instaliacijos būklės patikrinimu, kuris turėtų patvirtinti, kad kepykla yra pakankamai apsaugota nuo gaisro. Kai kada reikalaujama, kad kepykla turėtų palubėje įmontuotus vandens purkštuvus, kuriuos taip pat tikrina priešgaisrinės tarnybos inspektoriai.
– Kaip vertinate tokio verslo įkūrimo ir plėtojimo sąlygas Anglijoje?
– Sėkmė priklausys nuo pasirinktos verslo nišos, prekės ženklo žinomumo, reputacijos ir darbuotojų našumo. Be to, svarbi gaminamų produktų kokybė bei jų prekinė išvaizda.
Manau, tai pelningas verslas, bet jam įsivažiuoti prireiks laiko, kol pirkėjai įsitikins, kad esate geriausi. Laikykitės aukštų kokybės standartų ir rūpinkitės klientų aptarnavimu.
Iškepti skanius produktus – dar ne viskas. Kur kas svarbiau sukurti jaukią atmosferą, kad klientai jaustųsi puikiai apsipirkdami pas jus ir norėtų grįžti.
Jaunoji karta neturi tokių valgymo įpročių kaip senoji, todėl kepyklos privalo stebėti naujas tendencijas ir prie jų prisitaikyti. Taip pat pastebėjau, kad keičiasi verslo strategijos: atsiranda vis daugiau specializuotų, o ne didelių verslų.
Ypač tai jaučiama kalbant apie didelius prekybos centrus – privačios, nedidelės daržovių bei kepinių parduotuvėlės, atrodo, atsikovoja savo vietą rinkoje. Aukštos kokybės kepiniai visuomet bus paklausūs, todėl verslo galimybės ateityje tik didės. Kol verslas neša pelną, turite susikoncentruoti į tai, ką darote geriausiai.
Straipsnių „Verslo istorija: Algis Didžiulis: maža skola – tavo problema, o didelė – banko“ ir „Dariaus Čibonio verslo pradžia: prekyba sportbačiais ir kiaulių taukais“ ieškokite "bzn start" rugsėjo mėnesio verslo žurnalo numeryje.