K.Maniokas. Europeizacijos draugai ir priešai: kodėl ES kai kam vėl pradeda panašėti į Sovietų Sąjungą

Pastaruoju metu pasirodė keli rašiniai, kurie kritiškai vertina Europos Sąjungą, Lietuvą joje, ir visą Europos integraciją. Ypač kritiškas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Europos studijų (sic!) katedros vedėjas Vytautas Radžvilas, kuris savo rašiniuose Europos Sąjungą faktiškai prilygina blogio imperijai.

Jis įžvelgia eurokratų sąmokslą europeizacijos būdu suniveliuoti visas Europos tautas ir žmones bei sukurti žmogų be sąvybių. Ir visa ES iš tiesų tai tiesiog matrica, kur po iliuzija slepiasi puvėsiai. O europeizacijos studijos – tai tas pats, kaip mokslinis komunizmas.

Galima būtų palikti šitas paranojas ramybėje, nes jokių pasiūlymų, ką daryti, nėra. Praėjo jau aštuoneri narystės ES metai ir daugelis tą ES pamatė ir pačiupinėjo. Bet pamfletų kiekis didėja ir leitmotyvai – ypač apie tai, kaip ir kiek panašios Europos Sąjunga ir Sovietų Sąjunga – pradeda įkyriai kartotis. Juolab kad šitie rašiniai karikatūrizuoja akademinę ir politinę europeizacijos prasmę, ir klaidingai parodo pagrindines takoskyras Europos integracijoje ir Lietuvos Europos politikoje.

Pirmiausia apie pagrindines takoskyras Europos integracijoje šiandien. Europos integracija visada pirmiausia buvo apie valstybių atvirumą – žmonėms, prekėms, idėjoms. Krizės metu tradiciškai girdisi vis daugiau euroskeptiškų balsų. Tai nenuostabu, nes daugeliui žmonių ir Europoje, ir Amerikoje, ir visame pasaulyje niekada nepatiko imigrantai ir laisva prekyba – nors atvirumo tolerancijos laipsnis įvairiose visuomenėse skirtingas. Toks demokratijų paradoksas – daugumos nuomonė labai dažnai būna trumparegė.

Tačiau Europoje – ir tik Europoje, kurią daugelis vadina aukščiausia civilizacijos forma - didesnioji dalis rinkėjų suprato, kad atvirumas ir jo išraiška Europos integracijoje didžia dalimi yra jų ekonominės gerovės ir saugumo laidas. Gerovės ir saugumo, kuri neturi precedentų istorijoje – ir mes kalbame ne tik apie elitą, o apie vidutinį europietį. Kai euro krizės metu susvyravo tikėjimas, kad ES gali garantuoti nuolatinį gerovės augimą – pirmykštės baimės grįžta. Tačiau brandžios Europos demokratijos laikosi ne tik ant plikos daugumos valdžios. Ir čia svarbi ne efemeriška pilietinė visuomenė, o platus institutucijų tinklas. O tos institucijos saugo ir nuo daugumos nuomonių svyravimo.

Lietuvos visuomenė gana konservatyvi – tad čia iš esmės palanki dirva eurospektiškumui. Tačiau mūsų konservatyvioje visuomenėje daugeliui pagrindinis priešas yra sava valdžia. ES ir emigracija yra atsvara savai valdžiai ir kelias į teisingesnę ir labiau aprūpintą visuomenę. 

Dabartinės su euru susijusios krizės – o tai daugiausia yra Pietų Europos valstybių konkurencingumo ir viešojo sektoriaus bei euro zonos plano krizė – pagrindinė dilema yra paprasta, bet labai sunkiai išsprendžiama. Finansų rinkos, nuo kurių priklauso galimybė toliau skolintis ir palaikyti esamą gerovės režimą Pietų Europos valstybėms, spaudžia eurozonos valstybes judėti gilesnės integracijos link – link fiskalinės sąjungos ir jos pirmojo elemento – bendro valstybės skolos garantavimo. Rinkėjai ES tam nepritaria - ir dėl minėtų baimių, ir dėl to, kad tai reikštų resursų persiskirstymą iš Šiaurės į Pietus. Tačiau konsensusas, kuris apribotų blogų ekonominių sprendimų laisvę ir kartu subendrintų dalį euro zonos valstybių skolų, yra įmanomas.

Dabar apie Lietuvos Europos politiką ir europeizaciją. Europeizacija akademine prasme yra tiesiog ES įtaka ją sudarančioms valstybėms narėms. Ta įtaka vis dar yra gana ribota ir daugiausia pasireiškia ekonominės veiklos reguliavime, kuris susijęs su ES vidaus rinka, bei su kitais laisvo žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimu. Paskutinį dešimtmetį daugiau integracijos teisingumo ir vidaus reikaluose bei fiskalinėje politikoje. Bet ES mažai socialinėje apsaugoje, sveikatos apsaugos politikoje, švietime. Svarbiausiose piliečiams ir rinkėjams srityse daugumą sprendimų priima nacionalinių valstybių piliečiai.

Europos integracijos projekto prasmė Europai ir Lietuvai tik auga, o ne mažėja. Europa iš tiesų yra projektas – bendrumo kūrimo projektas. Jis sudėtingas tuo, kad nesiremia vienu identitetu ir viena tauta. Dėl to Europos integracija visada rėmėsi apibendrintu sutarimu – kaip tik dėl to iš ES sunku tikėtis radikalių sprendimų. Ir tas bendrumas nėra tik duotybė, identitetas yra tampantis reiškinys, ir – priešingai įvairiems įsitikinimams – per gana trumpą laiką. 

Identiteto klausimai yra svarbūs, bet ne pagrindiniai. ES egzistuoja pirmiausia kaip nacionalinių valstybių sąjunga, kuri ypač svarbi mažoms ir periferinėms valstybėms. Grįžimas į devyniolikto ir dvidešimtojo amžiaus pradžios nacionalinių valstybių tarpusavio kovos ir balansavimo strategiją Lietuvai būtų pražūtingas – tą puikiai rodo Lietuvos istorija. Rusijai Baltijos valstybės buvo ir lieka nesusipratimas.

Bet ES Lietuvai svarbi ne tik kaip priemonė apsisaugoti nuo išorinio užgrobimo. Ji buvo ir yra viena iš pagrindinių apsaugų nuo vidinio Lietuvos valstybės užgrobimo. ES, apribodama politikų manevro laisvę, žymiai prisideda prie viešosios politikos stabilumo Lietuvoje. Kas nesupranta, kas yra valstybės užgrobimas – tegu pažvelgia į Rytus, į tokias šalis, kaip Rusija, Baltarusija ar Ukraina, kuri mažos oligarchų grupelės manipuliuoja demokratija. ES gerokai apriboja tokį manipuliavimą.
Europeizacija nėra nei naivi geresnio gyvenimo garantija, nei pasaulinio elito sąmokslo sukurti žmogų be savybių versija. Tai sudėtingas nacionalinių valstybių bendrabūvio projektas, kuri apriboja valstybių veikimo laisvę mainas į stabilesnę ir saugesnę aplinką. Lietuvai jis yra egzistencinis projektas ir todėl jį reikia ginti tiek nuo pseudoakademinių puolimų, tiek nuo kraštutinės dešinės paranojos.

Klaudijus Maniokas yra viešosios įstaigos ESTEP valdybos pirmininkas, VU TSPMI docentas.