Rytas
Smėlis jau įšilęs, jūra – rami ar banguota. Į paplūdimį traukia minia, apsirūpinusi poilsiui skirta amunicija: patiesalais, kamuoliais, pripučiamais čiužiniais ir, be abejo, svarbiausiu pajūrio atributu – krepšiu, prikrautu skrandžiui skirtų gėrybių. Šeimomis, po vieną, su draugėmis ir draugais. Nelygu, ko kam reikia.
Vieni poilsiautojai sutupia kopose, kiti įsitaiso arčiau jūros. Apie vienuoliktą valandą prasideda pastebimas „tautų kraustymosi“ procesas. Panelės ir damos, palikusios bendruose paplūdimiuose snūduriuojančius arba ne savo mylimuosius, ilgamečius sutuoktinius ir mažamečius ar pilnamečius vaikus, suka moterų paplūdimio link. Suprantama, kodėl gi nepalepinus viso kūno saulės voniomis? Juk tuomet įdegis bus vientisas, o ne su „petnešėlėmis“ ir „kelnaitėmis“. Gyvenimas prasideda!
Lentelė su užrašu „Moterų pliažas“
„Lina, užimk vietą prie aštuntojo stulpo!“ – pasigirsta spigus balselis. Tačiau panelei Linai prie aštuntojo stulpo nepatinka, jai smagiau – arčiau jūros. Draugės balse pasigirsta nepasitenkinimo gaidelė, girdi, kokia tu nesusipratėlė, čia tuoj pasirodys ponia Aldona, prekiaujanti geriausiomis liemenėlėmis.
Pamažėl renkasi aldonos, agnės, joanos ir danutės. Jos tempia didžiulius krepšius, prigrūstus apatinio trikotažo, dailių nertinių ir švarkelių, suknelių ir elegantiškų kostiumėlių, kosmetikos, akinių nuo saulės, žaislų, virtuvės reikmenų ir vyriškų glaudžių. Prekeivės užima savo teritorijas – ant iš smėlio supiltų pakylų kloja užtiesalus ir rikiuoja prekes. Užverda triukšmingas, kupinas emocijų, ginčų, siūlymų ir pastabų gyvenimas – turgus prasideda!
Ir nieko blogo čia nėra. Juolab kad, Palangos miesto savivaldybės administracijos Rinkliavų skyriaus vyriausiosios specialistės Žanetos Žulkuvienės teigimu, šis turgus yra legalus, moterys turi leidimus prekiauti ne maisto produktais.
Prekeivių amžius – labai įvairus, išvaizda – taip pat. Prekių siūlymo būdai – spalvingi kaip gyvenimas: nuo lipšnių „mieloji, jums šios kelnaitės puikiai tinka“ iki vos ne grasinančių „jūs tikrai pasigailėsite, kad nepirkote“... Skirtybių – daug, tačiau pardavėjas vienija bendras tikslas – kuo daugiau prekių įsiūlyti ir parduoti.
Prekės
Asortimentas – gana įvairus. Ypač apatinio trikotažo. Svarbiausia – gausus dydžių pasirinkimas. Prekių kilmė – dažniausiai „Made in Chine“, tačiau yra ir kitose šalyse pagamintų prekių. Liemenėlių kaina – nuo 10 iki 40 litų. Priklauso nuo modelio, spalvos ir dydžio. „Einamiausios“ – latviškos liemenėlės. Visai neblogos kokybės už patrauklią kainą.
Ne mažesnis ir kelnaičių pasirinkimas – nuo iš vos kelių centimetrų audinio pasiūtų siaurikių („stringų“) iki kelius siekiančių apatinių tamprių. Kaina – nuo 5 iki 25 litų. Vėlgi – kaip poniai patogiau! Be to, galima matuotis! Nereikia jokių persirengimo kabinų, jokios gaišaties – juk kone visos turgaus dalyvės vilki Ievos kostiumais.
Pasirinkimo laisvė
Apie drabužėlių matavimąsi – atskira kalba. Prekeivės puikiai išmano savo darbą: vos pamačiusios klientę, iškart ją „nuskenuoja“ ir įvertina. Susidomėjus kuria nors preke, iškart pasiūlomas tinkamas dydis. „Aš segiu C dydžio liemenėles, kodėl siūlote D dydžio?..“ – bando prieštarauti pirkėja. „Jokių „bet“! – pasigirsta kategoriškas pardavėjos pareiškimas. – Matuojamės!“ Vienas, du – liemenėlė mikliai užsegama ant suglumusios pirkėjos krūtinės, pakeliamos petnešėlės. Vaizdelis – nepriekaištingas. Tuoj pat prieš akis pakišamas smėliu apneštas veidrodis. „Na, kaip?“ – „Visai nieko.“ „Tiesiog nuostabu, lyg specialiai jums pasiūta“, – pasigirsta aplinkinių komentarai. Prekė parduota su abipusiu pasitenkinimu: viena sėkmingai įsiūlė, kita liko patenkinta pirkiniu.
Štai keli pastebėjimai apie apatinių kelnaičių, juolab siaurikių, matavimąsi. Čia nėra jokių „negalima“, „nehigieniška“ ir pan. Turgaus darbuotojų argumentai: pirma, beveik visose kelnaitėse (išimtys neturi reikšmės) yra prilipdyti įklotai, antra, saulė ir vėjas puikiai dezinfekuoja...
Įdomus vaizdelis – plačiastrėnė brandaus amžiaus ponia ieško „mažų“ kelnaičių. Prekeivė siūlo jai didesnes, bent šiek tiek pridengsiančias sėdmenis, tačiau ponia kategoriška – ji mėgsta... siaurikes. Tampo vienas, apžiūrinėja kitas, teiraujasi trečių. Galiausiai pasipiktinusi striuka dydžių įvairove, banguodama galingais klubais, dingsta pajūrio mėlyje.
Improvizacija moteriškų kailinukų tema
Įspūdingų kūno formų, egzotiškos išvaizdos prekeivė traukia iš krepšių dar įspūdingesnio grožio puskailinius iš lapių ir sabalų kailių. Kabina ant vietoje sumeistrautų laikiklių. Po to išgeria kavos, sutraukia cigaretę, akimis permeta savo atvaizdą veidrodyje ir... laukia pirkėjų. Prekės – brangios, kainuoja jau šimtus, ne dešimtis litų, tad ir susidomėjusiųjų nesimato. Prekyba nevyksta, prekeivė nervinasi.
Tuomet prasideda vaidinimas. „Agne, ateik!“ – šūkteli kailinių savininkė netoliese akiniais prekiaujančiai merginai. Ši akimirksniu prisistato ir pradeda matuotis kailinukus. Kaip žinoma, jei preke susidomėjo bent viena smalsuolė, tuomet rasis ir antra, o šalia ir trečia pradės staipytis. Taip ir atsitiko. Šalia įmantrius kailinukus besimatuojančios pardavėjos pagalbininkės (neva pirkėjos) iškart susiburia pulkelis smalsuolių. Pardavėja ragina ją greičiau apsispręsti, tinka drabužis ar ne, – juk eilė laukia.
Pirkėja apsimetusi Agnė pagaliau apsisprendžia – „pirkti“. Kailinukai greitai atsiduria krepšyje ir iškeliauja į pajūrio tolius. Be abejo, šis mini spektaklis sukelia prašalaičių susidomėjimą. Žiūrėk, viena kita jau ir matuojasi! Štai jau ir derasi! Ėgi – netgi nupirko! Kailinių prekeivė neslepia džiaugsmo, čiumpa mobilųjį telefoną ir rašo trumpąją žinutę. Kam gi? Akylai nuo pradžių stebėdama „pirkimo–pardavimo“ sceną suprantu, kad panelei akinių pardavėjai, kuri pasislėpusi po plačiabryle skrybėle ir tamsiais akiniais vėl stovi prie „prekystalio“. Po valandėlės neva „parduotieji“ (Agnei) kailinukai vėl siūlomi pirkėjoms...
Kepam, verdam, siuvam, mezgam
Reikia bulvių tarkos? Prašom! Norite pradėti nerti ar megzti? Štai jums siūlai, virbalai, vąšeliai. O gal reikia puikių hermetiškų indų, kuriuose maistas ilgai išlieka šviežias ir skanus? Visomis šiomis gėrybėmis prekiauja kiek atokiau nuo kelnaičių ir liemenėlių įsitaisiusi malonaus veido senyvo amžiaus ponia.
„Daiktai – geros kokybės, – tikina moteris. – Niekas nesiskundė įsigijęs. Aš gi prie pensijos prisiduriu.“ Ir tuoj pat skuba pasakoti, kaip lygiai tokia pat tarka tarkuoja ir džiaugiasi, neatsidžiaugia jos marti, anūkė ir anūkės draugės mama, o iš vienų ar kitų siūlų nunerta suknele vilki kone visos kilmingos Lietuvos moterys. Bala nematė, reikia ar ne, jei tinka visiems, tiks ir tau. Žiūrėk, prekė – jau tavo rankose, pinigai – pardavėjos!
Vyriškos glaudės
Po plačia pajūrio guboja – vyriškų trumpikių „pasaulis“. Jauna moteris ilgai apžiūrinėja, paskui kažkam skambina ir pusbalsiu teiraujasi, kokios spalvos labiau norėtų – pilkos ar mėlynos? Po to tyliai paklausia pardavėjos, girdi, ar negalėtų nunešti prekės savo brangiausiajam... pasimatuoti. „Juokaujate? – išverčia akis pusamžė prekeivė. – Nueisite, ir tiek jus matysiu.“ Ir būtinai priduria, jog būtent šių trumpikių paklausa – labai didelė.
Pagaliau prieita prie kompromiso – jaunoji ponia už glaudes, kainuojančias 8 litus, palieka pardavėjai 10 litų su sąlyga, kad galės grąžinti prekę (jeigu ji netiks), tačiau tuo atveju praras 2 litus, o jei glaudės tiks, prekeivė pirkėjai atiduos 2 litus.
Kiti moterų paplūdimio niuansai
Šioje Palangos paplūdimio zonoje renkasi įvairaus amžiaus ir intelekto moterys. Vienos skaito Emilio Zola knygas, kitos varto populiarius lietuviškus ir nelietuviškus žurnalus, trečios sprendžia kryžiažodžius, ketvirtos tiesiog garsiai „pletkina“ – būkim „biedni“, bet teisingi: juk tai tokia saldi tuštybė!
Ryškiai išsidažiusi brandaus amžiaus brunetė savo draugei postringauja apie Seime tautos labui triūsiantį buvusį sutuoktinį. Garsiai žerdama pavardes, vardus ir intymiausias gyvenimo smulkmenas. Paplūdimio kaimynė iš kairės, apsalusi nuo ūmai pliūptelėjusio intriguojančios informacijos srauto, ryžtasi pasitikslinti, ar kalbama apie poną J? Tuomet įsiutusi brunetė skuba išsiaiškinti, ar tik gerbiamoji kaimynė nebuvo užmezgusi romano su jos vyru. Kita moterų paplūdimio lankytoja keikia anytą, trečia skundžiasi neklaužadomis vaikais. Kitaip sakant, tikra moteriškų temų mugė.
Kalbant apie moteris, nevalia būtų nepaminėti vyrų. Jie šiame paplūdimyje – viso labo tik praeiviai. Būna, kad vyrai, keliaudami iš taško A į tašką Ž, privalo pereiti „uždraustą“ zoną – moterų paplūdimį. Prieš gerą dešimtmetį už tokius „nusižengimus“ vyriškosios lyties atstovai būdavo apstumdyti ir keiksmažodžiais išplūsti arba policininkais „užpjudyti“. Šiandien moterys tapo tolerantiškesnės – tiesiog „nemato“ tokių praeivių. O vyrai, žingsniuodami moterų paplūdimio teritorija, maigo mobiliojo telefono mygtukus ar svajingai užsižiūri į dangų. Tobulas supratingumas!
Skanūs čeburekai, karšta duona, šaltas alus!
„Tik nereikia mūsų gąsdinti!“ – toks šūkis puikiausiai tiktų Palangos paplūdimyje. Nesvarbu, kad per garsiakalbius vasarotojai nuolat įspėjami nepirkti prašalaičių siūlomų maisto gaminių, esą tokia prekyba – nelegali, o maistas – nepatikrintas.
Poilsiautojai, juolab moterų paplūdimio lankytojos, be menkiausių skrupulų mėgaujasi prekeivių siūlomais čeburekais, cepelinais ar duona. Pigiau nei paplūdimio kavinukėse ir tikrai gardu!
Šviežia, ką tik sugauta ir išrūkyta žuvis!
Tokią siūlo „žvejai“ iš tiesiog jūroje plūduriuojančių valčių. Teisybė, žuvis – tikrai šviežiai išrūkyta, bet nebūtinai ką tik sugauta. Vietiniai, tikrieji meškerės broliai, patikino, kad „ką tik sugautas“ laimikis neretai būna atkeliavęs iš Norvegijos ar nupirktas turguje, esą kai kurios žuvys mūsų Baltijos vandenyse tiesiog nesiveisia.
Štai tokie pastebėjimai iš Baltijos pajūrio. Galbūt šiek tiek šokiruojantys, užtat spalvingi. Čia smagu, ypač rugpjūtį, kai jūra – maloniai šilta, o smėlis – ne pernelyg įkaitęs. Ir nereikia jokios Turkijos ar Egipto!