Neturi žemės nuosavybės
Labiausiai kelionės dalyvius nustebino milžiniški derlingos žemės plotai. Pasak J.Rimkaus, šios šalies plotas net dešimt kartų didesnis nei Lietuvos – 603700 kv. km, joje gyvena per 46 mln. gyventojų. Taigi Lietuva, palyginti su Ukraina, – tik bluselė. Ši šalis laikoma vienu didžiausių grūdų aruodų visame pasaulyje. Tik pusė (53,8 proc.) derlingų žemių, kurių daugumą sudaro juodžemiai, naudojama žemdirbystei.
„Milžiniški žemdirbystei tinkamos žemės masyvai tiesiog pritrenkė. Čia puikiai dera viskas – javai, kukurūzai, daržovės, cukriniai runkeliai, saulėgrąžos, daržovės, vaisiai, uogos... Žemės ūkio produktais šalis apsirūpina, nemažai jų dar ir eksportuoja. Pakelėse tiesiog akis badė labai dideli apleistų žemių plotai, nors mus vežiojo tik šalį reprezentuojančiais maršrutais. Gyvulininkystės sektorius visiškai sunykęs“, – pasakojo J.Rimkus.
Vedėjo nuomone, viena to priežasčių – neprasidėjusi žemės privatizacija. Prieš 20 metų, Ukrainoje suirus kolūkiams, kaimiečiams žemė buvo išdalyta už pajus po 2–4 ha. Tačiau pajininkai nuosavybės teisių į tą žemę neįgijo. Beje, kelionėje sutikti žemdirbiai vienareikšmiškai pasisako prieš žemės pardavimą. Jei žemė būtų privatizuojama, žemdirbių manymu, ji turėtų atitekti tik tiems, kurie ją dirba. Jei būtų sumanyta antraip, jie netgi valdžią pasiryžę nuversti.
Gerai dera ir be trąšų
Kelionė per Ukrainą lietuvius nukėlė į sovietmečio laikus, kai buvo vaizduojamas pagražintas gyvenimas. „Vienądien mes paprašėme vietos žemdirbio, kad jis pavežiotų mus ne turistams skirtais maršrutais. Pamatėme tarsi užkonservuotą sovietinę santvarką“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
J.Rimkui juoką kėlė ir labai moderni parodomoji ferma. Prie tvarto – didžiulė aikštė, išgrįsta trinkelėmis. „Klausiame, kokia tos aikštės paskirtis, kam ji reikalinga? – prisimena J.Rimkus. –Aiškaus atsakymo negavome. Tiesiog gražu, malonu, kai yra ką svečiui parodyti. Mes tokiems dalykams tikrai pinigų nešvaistome.“
Dėl sausros šiemet Ukrainoje grūdinių kultūrų derliai bus gerokai mažesni nei Lietuvoje. Normaliais metais, be abejo, derlingumu mes negalėtume jiems prilygti, nes Ukrainoje viskas ir be trąšų gerai dera.
„Lietuviai susipažino ir su stambiomis korporacijomis, valdančiomis šimtus tūkstančių hektarų. Ten tvarka jau yra vakarietiška, derliai milžiniški. Bet žemė vis tiek priklauso valstybei, korporacijos ją nuomojasi iš mažažemių, – dėstė pašnekovas. – Bet tuo paprasti žemdirbiai irgi nėra patenkinti, nes jie norėtų žinoti, kas tos korporacijos savininkas. Dabar jie tik suvokia, kad tai yra užsienio kapitalo įmonės. Sutikome ir lietuvių, netgi vieną šiaulietį, atvykusį „įsisavinti stepių“ ir tai darantį labai sėkmingai.“
Akmens amžius
J.Rimkus neslepia, kad per visą kelionę lyginęs Ukrainos ir Lietuvos žemės ūkį, ieškojęs skirtumų ir panašumų. „Ir kaip gera buvo, kai galėjai pripažinti, kad mes labai toli per tuos nepriklausomybės dešimtmečius nuėjome. Nors ir bambame, ir valdžią keikiame, kad ji žemdirbį skriaudžia, bet ten būdamas supranti, jog ukrainiečiams teks mus vytis.“
Juozui, važinėjančiam po gražiausias sodybas kaip komisijos nariui, nemaloniai rėžė akis labai apleistos sodybos, pakelės, susmukę namukai. „Savo kiemelyje prie vartelių dar šiek tiek prasikrapšto, o už tvoros – tikri šabakštynai. Per mūsų kaimus važinėdamas vieną kitą apleistą sodybą pamatai, o ten – atvirkščiai. Per daugiau nei savaitę trukusią kelionę mes niekur nematėme žoliapjovės. Jie tiesiog jos dar nežino, o ir dalgį retokai naudoja. Stambių ūkių laukuose dirba tikrai moderni vakarietiška technika, tačiau mažažemių „technika“ – prastai įmitęs arkliukas, kauptukai, šakės, dalgiai.“
Net trumpai Ukrainoje viešėję lietuviai pajuto vietos žemdirbių baimę prieš savo valdžią. Neturėjimas žemės nuosavybės kelia baimę, netikrumą dėl ateities – atseit dabar valdžia davė žemės, o kita atėjusi gali atimti. Vieno daržovių ūkio šeimininkas netgi taip svečiams prisipažino: prasidėjus žemės dalijimui, jis paprašė, kad jam atiduotų sąvartyną. Sutvarkė jį, išpuoselėjo, pavertė puikiu daržovių lauku. Tai pamačiusi vietos valdžia jam skyrė dar 10 tūkst. ha ir prisakė plėtoti ūkį. Žmogelis nenorėtų, jam užtenka tiek, kiek jis turi, bet su valdžia nepasiginčysi.
Gilus sovietmetis
Lietuvius glumino ir aptarnavimo kultūra, viešbučiai. Čia irgi – dar sustingęs sovietmetis. „Tiesa, kur verslas vystomas privačiai, ten jau visai kitas lygis, o kur valdiškai – netrūksta tarakonų ir neveikiančių dušų. Antai Odesoje apsistojome jų akimis gerame viešbutyje: oro temperatūra – per 40 laipsnių karščio, kondicionieriaus nėra, langai neatsidaro. O viešbutis – ką tik po kapitalinio remonto. Arba įsivaizduokit didžiulį, gal kokių 2 tūkst. kv. metrų, viešbutį. Apsigyvenus jame, virtuvės darbuotoja murzina prijuoste mums pasakė, kad karšto vandens šiandien nėra, vadinasi, negausime nei kavos, nei arbatos“, – pasakojo J.Rimkus.
Žino Lietuvą
Lietuviams buvo malonu, kad ukrainiečiai gana gerai žino Lietuvą, jos istoriją, mini mus kaip gerus, protingus užkariautojus. Tiesa, į jų grupę įtaisytas „politrukas“ kartais bandydavo pokalbio kryptį pakeisti, netgi Vytautą Didįjį bandė priskirti slavams, bet mūsų delegacijos dalyviai gebėjo tokius istorijos darkytojus paguldyti ant menčių.
Mūsų ūkininkų kelionė į Ukrainą – tarpvalstybinis šalių bendradarbiavimą plėtojantis renginys, remiamas Europos Sąjungos fondų. „Mes važiavome ne tik patys pasižmonėti, bet ir papasakoti ukrainiečiams apie Europos Sąjungos naudą, jos privalumus (jei kas tokių matė, ir trūkumus). „Supratome, kad ten vykdoma didžiulė propaganda prieš ES, stojimui į šią sąjungą labai priešinasi Janukovičiaus šalininkai, Pietų, Rytų Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje kabo Tymošenko nuotraukos ir tos dalies žmonės norėtų į ES.
Sulaukėme nemažo žiniasklaidos dėmesio, mus filmavo televizija. Tik¬rai džiaugėmės turėdami galimybę perduoti savo patirtį nors sunkiai, bet į priekį besiiriančiai valstybei, kurioje kalasi pirmieji demokratijos daigai“, – pasakojo J.Rimkus.
