Užuomazgos – XII amžiuje
Apibendrinant pramonės architektūros raidą Lietuvoje nuo XIX amžiaus pradžios iki XX amžiaus vidurio, galima išskirti dvarų pramonės, senosios miestų pramonės (iki 1914 metų) ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos pramonės (1918–1940 metų) paveldo grupes.
Lietuvoje gamybos užuomazgų, kaip ir statinių, būta jau XII–XIV amžiuje. XV–XVI amžiuje, išaugus medienos bei jos gaminių paklausai užsienyje, daugelis didikų pradėjo verstis miško medžiagos apdirbimu ir eksportu. XVII–XVIII amžiuje kūrėsi liejyklos, popieriaus dirbtuvės bei plytinės, audyklos ir baltyklos.
Lietuvos dvarų pramonė turi turiningą istoriją. Įdomi šios rūšies paveldo dalis yra Rusijos imperijos laikotarpio pramoninė dvarų architektūra. XIX amžiuje daugumoje dvarų plačiai ūkininkauta, kai kur steigėsi manufaktūrinė pramonė, todėl vyravo sodybos su dideliu ūkiniu sektoriumi. Būdingas dvarų architektūros bruožas – gamybiniai akmens mūro pastatai. Malūnai, rūkyklos, ledainės, alaus daryklos, kalvės, spirito varyklos ir pan. buvo mūrijami iš lauko riedulių, apdailinami plytų mūro ir tinkuotais apvadais, dekoratyviniais įvairių stilių elementais.
Būdingi Raguvėlės dvaro (Anykščių r.), Cirkliškio dvaro (Švenčionių r.), Beinoravos dvaro (Radviliškio r.), Pakruojo dvaro gamybiniai pastatai. XIX amžiaus dvarų pramonės pastatų išorės sprendimai buvo artimi tuomečiams dvarų kompleksų architektūros stiliams (neogotikai, neorenesansui, itališkų vilų stiliui, neoklasicizmui). Tai įdomus bruožas, retas miesto pramonės pastatuose (pavyzdžiui, neogotikinio stiliaus Raguvėlės dvaro spirito varykla).
Gamyklas statė atvykėliai
XIX amžiuje didžioji miestų pramonė Lietuvoje buvo plėtojama lėtai: amžiaus pradžioje veikė tik spirito varyklos, alaus daryklos, malūnai, lentpjūvės, plytinės. Miesto įmonės tik XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje ėmė naudoti garo variklius, virto tikrais fabrikais ir pradėjo pramonės perversmą Lietuvoje. Iki 1900 metų buvo sparčiai plėtojama mašinų gamyba, metalo apdirbimo, odos, statybinių medžiagų, popieriaus ir maisto pramonė, imta statyti jai skirtus pastatus. Pramonės objektai didžiuosiuose miestuose priklausė atvykėliams pirkliams, miestiečiams. Jie buvo susipažinę su technologijos naujovėmis, statė specialius gamybai pritaikytus pastatus.
Miestų pramonės objektai išvaizdos ir paskirties atžvilgiu labai įvairūs. Pastatų architektūra priklausė nuo statybos laikotarpio. Ankstyvieji (XIX amžiaus 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių) statiniai pasižymėjo lakoniškais tinkuotais fasadais, kuriuos skaidė segmentinių arba pusapskričių arkų langai. To meto statiniai dažniausiai taisyklingo tūrio bei plano, o funkcija buvo tarsi įspraudžiama į pastato kevalą.
XIX amžiaus antrojoje pusėje, miestuose plėtojant pramonę, paplito istorizmo stiliaus architektūra. Ryškiausias pramonės architektūros bruožas – apie 1890 metus Lietuvos architektūroje pasirodęs iš Sankt Peterburgo atkeliavęs vadinamasis plytų stilius. Tuo metu pradėta statyti gerokai stambesnius gamybinius pastatus, kurie buvo netinkuoti, raudonų arba šviesių plytų, su įvairiu reljefiniu plytų dekoru fasaduose. Tai buvo įvairių formų karnizai, frizai, langų sąramos ir apvadai, durų portalai. Kartais kaip meninės išraiškos priemonė naudotas kontrastingas gelsvų ir raudonų plytų derinys. Pačioje XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje pramonės architektūroje pradėta naudoti modernias konstrukcijas ir medžiagas: metalines santvaras, gelžbetonį.
Ryškėjo išskirtinė architektūra
Iki pat XIX amžiaus pabaigos tūrinė pramonės pastatų kompozicija buvo artima visuomeniniams ir gyvenamiesiems pastatams. Tik nuo 1900 metų pradėjo įsigalėti nauji vien pramonei būdingi tūriai. Naujas medžiagas ir konstrukcijas Lietuvos pramonės architektūroje imta naudoti vėliau nei kitose šalyse. Kaune XIX amžiaus antrojoje pusėje ar XX amžiaus pradžioje pastatyta gana daug pramoninių statinių. Jų sankaupos buvo išsidėsčiusios Karmelitų, Šančių rajonuose, prie Jonavos gatvės ir turėjo įtakos urbanistiniam šių miesto dalių peizažui.
Architektūriškai įdomiausios išlikusios įmonės yra Kučkuriškių ir Naujųjų Verkių popieriaus fabrikai, Holšteino odų fabrikas (dabar „Vilniaus kailiai“), J. Parčevskio alaus darykla Raudondvaryje (prie Nemenčinės), Kauno alaus daryklos, spirito monopolio fabrikai Telšiuose, Vilkaviškyje, Panevėžyje ir Kaune (dabar „Stumbras“), taip pat bene didžiausias ir kompleksiškiausias Chaimo Frenkelio odų fabriko kompleksas Šiauliuose, prie kurio išlikę fabrikanto rūmai (dabar „Aušros“ muziejus) ir sinagoga darbininkams. Būtent dėl odos pramonės Šiauliai tapo dideliu pramonės centru.
Klaipėdos – antro pagal pramonės plėtrą industrinio Lietuvos centro – raidą veikė kitokios gamtinės bei politinės sąlygos. Jūrų uostas, kurio teritoriją į dvi dalis dalija Danės upė, savo pramonę XIX amžiuje kūrė prie vandens kelių. Natūralu, kad Klaipėdos pramonės pastatams būdinga tuo metu Vokietijoje ir Rytų Prūsijoje vyravusi architektūros stilistika (estetika, artima vadinamajam plytų stiliui (Materialstil), arkadų stilius (Rundbogenstil), pavyzdžiui, dujų fabriko ir trąšų sandėlių pastatai). Vienas įdomiausių išlikusių pramonės kompleksų – Klaipėdos celiuliozės fabrikas, kurio gamybiniai pastatai yra iš raudonų plytų, o administraciniai, stovintys prie gatvės –
jau būdingo Klaipėdai jugendo stiliaus architektūros. Šiam stiliui artima ir buvusios skerdyklos architektūra.
Taikė užsienyje įgytas žinias
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jaunai valstybei atsivėrė ryšiai su pasauliu, atsirado sąlygos formuotis savai pramonei, ekonomikai, architektūrai. Į gamybinę veiklą aktyviai įsitraukė valstybė, miestuose atsirado naujų pramonės mikrozonų, buvo siekiama decentralizuoti pramonę. Vyravo žemės ūkio produktų gamyba, tad pirmieji pramonės statiniai buvo skirti būtent šiai šakai. Tuo metu susikūrė nemažai akcinių valstybinio kapitalo bendrovių arba valstybės remiamų kooperatinių bendrovių: „Maistas“, „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Lietuvos cukrus“.
Palaipsniui modernėjo pramonės architektūra, atsirado daugiau funkcionalizmo stiliaus pastatų. Pirmieji įdomūs išlikę industriniai objektai – inžinieriaus Prano Markūno suprojektuoti grūdų elevatoriai Kaune ir Šiauliuose, kurių fasaduose ryškus gelžbetonio karkasas.
Ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos architektūroje jau įsigalėjo tarptautinio modernizmo stilius, pramonės pastatus vis dažniau projektavo jauni specialistai, išsilavinę Vakarų Europos architektūros mokyklose. Labai įdomus šiuo požiūriu objektas yra bendrovės „Pienocentras“ centrinė pieninė Kaune, kurios pirmuosius pastatus 1936 metais suprojektavo garsus modernistas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Jo sukurtą trijų stogų motyvą tame pačiame komplekse vėliau pratęsė architektas Bronius Elsbergas, 1938 metais suprojektavęs šaldytuvą, ir Jonas Kovalskis-Kova, 1939 metais suprojektavęs kiaušinių sandėlį. Ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos teritorijoje, ypač mažesniuose miesteliuose, buvo pastatyta apie 80 modernių pieninių, kurių projektus parengė B. Elsbergas. Pastatyta ir nemažai modernių bendrovės „Lietūkis“ sandėlių.
Grynojo modernizmo pavyzdžiu reikėtų laikyti 1933 metais V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotą Tyrimų laboratoriją Kaune, kuri buvo susijusi su Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos kompleksu. Dar įspūdingesnis šios valdybos pastatydintas pramoninis kompleksas 1937–1938 metais iškilo Radviliškio rajono Velžių miške. Tai buvo slaptas valstybinis objektas – artilerijos dirbtuvės, kurias sudarė apie 80 pastatų (dalis jų išlikę).
Modernią Lietuvos pramonės architektūrą simbolizuoja ir tokie įdomūs pastatai kaip 1938 metais perstatyta įmonė „Kauno audiniai“, Panevėžio, Marijampolės ir Pavenčių cukraus fabrikai, statyti pagal kartotinį projektą, 1928–1929 metais Klaipėdoje iškilusi elektrinė, Herberto Reissmanno projektuoti modernistiniai statiniai Klaipėdoje.
XIX–XX amžiaus Lietuvos pramonės architektūra yra neatskiriama architektūros ir istorijos paveldo dalis, liudijanti modernėjančios visuomenės, o vėliau ir valstybės ekonomiką bei kultūrą.
