Jei ne draugų pagalba, būčiau strigus jau pirmoj stotelėj. Atrodo, iš anksto pasirūpinau elektroniniu autobuso bilietu į Manali, viskas turėtų būti gerai. Deja, apie tai, kad pasikeitė autobuso išvykimo vieta, pranešimą perskaičiau gerokai per vėlai. Tik draugų pagalba pavyko surasti tikrąją autobuso išvykimo vietą ir reikiamą autobusą.
Kadangi vykau naktiniu, turistiniu, brangesniu autobusu (550 km atstumui kaina apie 20 USD), kelionės sąlygos buvo visai neblogos. Kėdė atsilošė tiek, kad buvo galima visai neblogai išsimiegoti. Autobusas stojo tam tikrose vietose, kur galima pavalgyti ir įrengti visai normalūs tualetai. Jei aplinkui nebūtų kiek kitaip atrodančių keleivių, pagalvočiau, kad keliauju kokioj ne pačioj labiausiai pažengusioj Europos šalyje.
Išvykęs iš Delio apie šeštą vakaro, autobusas Manali pasiekė apie devintą ryto. Autobusų stotis kažkur Naujojo Manali pakrašty. Kaip ir Delyje, Manali miestą sudaro senasis ir naujasis. Naujajame keletas autobusų stočių, turizmo informacinis centras, daugybė viešbučių ir parduotuvių. Deja, turistams geriau keliauti keletą kilometrų iki senojo Manali, nes naujasis birželio mėnesį visiškai užkištas vietiniais indais.
Kadangi kitose Indijos dalyse karšta, jie mielai vyksta į Manali atsigauti nuo kaitros ir pasigrožėti gamta. Nakvynės kainos Naujajame Manali irgi gerokai didesnės nei Senajame. Šitai sužinojau, kai apėjus ne mažiau dešimt viešbučių ir neradus nakvynės, susiradau turizmo informacijos centrą. Centro darbuotojų šūkis galėtų būti „daryk ką nori, tik mūsų netrukdyk ir nieko neklausinėk”. Vis dėlto keletą naudingos informacijos sakinių pavyko išpešti. Angliškai kalba visai suprantamai. Problema ne kalboje, o turistuose, kurie ateina ir klausinėja, trukdo ramiai sėdėt.
Nuo Senojo iki Naujojo Manali nueiti pėsčiomis nėra toli, tik atvykus pirmą kartą ir su krūva daiktų šiek tiek sudėtinga eiti nežinia kur. Moto - rikšos vairuotojai kaip susitarę reikalavo dvigubai didesnės kainos nei man nurodė turizmo informacijos centre. Iš pasiutimo, kad skriaudžia turistus, buvau pasiruošus nueit tuos keletą kilometrų pėsčiomis, bet išgelbėjo vietinis. Paklausiau, kuria kryptimi eit, pasiskundžiau, kad vairuotojai prašo dvigubai daugiau ir čia pat man surado moto - rikšą už normalią kainą (apie 1 USD).
Rasti nakvynę Senajame Manali birželio mėnesį tolygu bandyt laimę loterijoj. Nakvynės vietų daugybė, bet jei norisi pigesnės, tenka gerokai paieškoti. Jau apsidžiaugiau, radusi nakvynę už maždaug 5 USD svečių namuose ant kalniuko, ramioje vietoje, su labai gražiu sodu, kai paaiškėjo, kad turėję išvykti svečiai pasilieka dar kuriam laikui. Mėnesio Manali jiems pasirodė per mažai.
Vėlgi galima būtų rašyti didelį padėkos laišką svečių namų darbuotojams, kurie padėjo rasti nakvynę, kiek brangesnę, už 6 USD/nakčiai. Labai pasisekė, nes buvo ką tik išvykusi grupė. Kambarys su vaizdu į upę, vandens valymo įrenginius ir kalnus. Upė šniokščia taip garsiai, kad pirmom naktim nubusdavau apsižiūrėti ar aš ne kempinge palapinėje.
Pigi nakvynė atitinkamai reiškia, kad tualetu ir dušu reikės su kažkuo dalintis. Man dar teko dalintis ir terasa. Nežinau su kuo, nes susitikti neteko. Pagal kuriamą šiukšlinos Indijos įvaizdį buvau labai nustebusi, nes Manali toli gražu nepasirodė toks jau labai šiukšlinas miestas, bent jau tikrai nieko baisiau nei kitose Azijos vietose.
Pagrindinėse gatvėse iš ryto šiukšles sušluoja ir sudegina. Ką nors perkant, neteko gauti plastikinės pakuotės. Plastikiniai tėra tiktai buteliai, o šiaip įpakavimas popierinis, nesvarbu, ar tai vaisiai, ar atvirukai, viską vynioja į popierių. Susidaro įspūdis, kad ekologinė situacija nėra tokia jau beviltiška, bent jau tikrai ne Manali.
Kadangi aplinkui nepaprasto grožio gamta: kalnai, miškai, upės, vietovė populiariausia tarp gamtos mylėtojų. Yra Manali keletas šventyklų. Žinomiausia Hadimba šventykla, ant kalvos, miške. Nedidukė, medinė, XVI a. šventykla pritraukia daug maldininkų. Pasisekė būti prie jos savaitgalį, tai net minties nekilo pabandyti papulti į vidų. Laukė didžiulė eilė tikinčiųjų.
Dalis miesto teritorijos - tvora aptvertas miškas, priskirtas Didžjųjų Himalajų Nacionaliniam parkui. Man jis labiau priminė rekreaciniams tikslams pritaikytą mišką. Padaryti takai, žaidimo aikštelės vaikams. Pasižiūrėjus į Manali darytas nuotraukas norisi pridėti prierašą: „čia ne Šveicarija, čia vis dėlto Indija”.
