JAV prezidentas B.Obama mėgino sustiprinti savo, kaip viziją turinčio politiko, statusą. Po reido, kai buvo nukautas „Al Qaeda“ įkūrėjas Osama bin Ladenas, „B. Obama paskelbė, kad žvalgyba tik 50 proc. buvo tikra, jog tame pastate slepiasi O. bin Ladenas, tačiau jis turėjęs nuojautą, todėl metęs kauliuką“, - rašė M. Morrisas. „Man atrodo, kad žvalgyba buvo tuo įsitikinusi daugiau negu 99 proc. Tačiau jo versija padėjo jam pasirodyti, kad yra įžvalgus“, - pridūrė jis.
Masačusetso technologijų institutas siūlo mokymosi programas verslo vadovams, norintiems sustiprinti savo charizmą. Tačiau užuot mokę juos, kaip formuoti vizijas, reikšti emocijas ir būti iškalbingiems, Sandy Pentlandas ir jo kolegos laikosi kitokios prieigos. Naudodami elektroninius prietaisus, kurie įrašo tokią informaciją kaip balso tonas, priartėjimas prie žmonių ir gestikuliavimas, jie išskyrė keturis neverbalinius socialinius signalus, kurie, jų manymu, sudaro charizmos pamatą.
Pirmiausia – mimikrija (mėgdžiojimas). Charizmatiškų asmenybių bendravime galima pastebėti daugiau nesąmoningo kūno kalbos kopijavimo, pavyzdžiui, linksėjimo galva ar atsakomųjų šypsenų.
Antra, charizmatiški žmonės būna labai aktyvūs. Pavyzdžiui, jie atrodo kunkuliuojantys, o ne apatiški – tai liudija jų interesą ir sujaudinimą. Trečia, jų kalba ir judesiai yra nuoseklesni ir grakštesni. Galiausiai asmens įtaką galima išmatuoti pagal tai, kokiu mastu kiti žmonės nesąmoningai mėgina atkartoti jų kalbos modelius.
Analizuodamas vien tik šiuos signalus, S. Pentlandas gali numatyti, kurie vadovai sėkmingiausiai parduos savo verslo planus. „Svarbu gali būti ne tai, ką tu sakai, bet veikiau kaip tai sakai“, - žurnale „American Scientist“ rašė jis. Šiuos socialinius signalus gana sunku imituoti, priduria S. Pentlandas.
Nepaisant to, jo komanda šiuo metu tobulina įrankį, kuris vadinamas „susitikimų mediatoriumi“. Šis aparatas iš kiekvieno grupės nario surenka audio ir judėjimo informaciją ir iš karto nustato jo bendravimo modelį. Gauta informacija naudojama jų socialiniams signalams, tuo pačiu ir susitikimo baigčiai, patobulinti.
S. Pentlando darbai ne tik pasiūlo būdus, kaip sustiprinti savo charizmą, bet paliečia ir jos kilmės klausimą. Jeigu svarbiausi charizmos komponentai yra prelingvistiniai socialiniai signalai, tai rodo, kad ji vystėsi evoliuciškai. Bendrai paėmus, socialiniais signalais siekiama paskatinti bendrą sutarimą tarp individų, taigi jie galėjo išsivystyti kaip priemonė, padedanti sukurti stabilias socialines grupes.
Tačiau žmonių bendruomenėms nereikia būti pernelyg stabilioms, nes priešingu atveju jos niekada nebūtų atlikusios tų šuolių, kurie sukėlė technologines ir socialines revoliucijas. Būtent čia išryškėja charizmatiškų asmenybių svarba. Norint pakeisti kultūrą, reikia charizmatiško žmogaus, sako S. Pentlandas.
Jis ne vienintelis, manantis, kad revoliucijos priklauso nuo charizmos. Kiti tvirtina, kad tikrai charizmatiškais galima laikyti tik tuos lyderius, kurie sukelia revoliucinius pokyčius. Šios idėjos gynėjas Takis Pappas iš Florensijos instituto Italijoje sako, kad tokiais lyderiais galima laikyti Steve`ą Jobsą, Charlesą de Gaulle`į, Margaret Thatcher, Adolfą Hitlerį ir Josifą Staliną. Kaip rodo kai kurios lyderių pavardės, charizma gali būti labai galinga ir turėti nesantaiką kurstančių ar net pražūtingų pasekmių.
Demokratinėse valstybėse egzistuoja kontrolės aparatas, ribojantis charizmatiškų revoliucionierių piktnaudžiavimą savo galiomis, tačiau charizma vis tiek gali būti piktavališka jėga.
Yra dar viena priežastis, kodėl turėtume saugotis charizmos: ji gali neatitikti realių sugebėjimų. Rakeshas Khurana iš Harvardo verslo universiteto nustatė, kad JAV įmonės, ieškančios naujų vadovų, pirmiausia atkreipia dėmesį į kandidatų charizmą, tačiau rezultatai gali būti nuviliantys. Rinkoje tvyrant netikrumui, charizmatiškas vadovas gali padidinti įmonės akcijų vertę, tačiau tai tėra trumpalaikis rezultatas. R. Khurana pažymi, kad charizmatiški asmenys geriau formuoja įvaizdį negu vadovauja verslui.
Jei tikėsime charizmatiškais lyderiais, visada egzistuoja galimybė, kad jų charizma išgaruos. Taip atsitiko su Tony Blairu ir Billu Clintonu. Abu šie politikai buvo laikomi charizmatiškais, tačiau jų kadencijos metu nepopuliarūs politiniai sprendimai ar asmeninės silpnybės sumenkino jų charizmą. B. Obamą gali ištikti panašus likimas. Savo prezidentavimo pradžioje jis buvo liaupsinamas kaip vilties simbolis.
Pastaruoju metu pasigirdo kritikos, esą jis yra savanaudiškas, individualistas ir pernelyg globėjiškas. Žinoma, jis tebėra toks pats, tačiau, esmė slypi suvokime. „Dalis jo charizmos buvo žmonių akyse. Dėl ekonomiškai sunkaus laikmečio tapo sunku išsaugoti charizmą“, - sakė Josephas Nye iš Harvardo universiteto Johno F. Kennedy vyriausybės fakulteto. Jis pridūrė, kad asmeninė charizma taip pat priklauso nuo situacijos.
Netgi J. Roachas pripažįsta, kad politiko charizma gali susilpnėti, jeigu jis bus susijęs su nepopuliaria politika. „Tačiau įsivaizduokite, jeigu šiuo momentu į kambarį įžengtų Barackas Obama, jūs nepasakytumėt, kad jis nebeturi charizmos“, - teigė jis. Viską parodys JAV prezidento rinkimai lapkričio mėnesį. „Iki šiol dar nebuvo prezidento, kuris būtų perrinktas antrajai kadencijai, esant tokiai prastai ekonomikos padėčiai, - pažymi J. Roachas. – Jeigu jis bus perrinktas, tai sustiprins jo asmeninį magnetizmą – jo charizmą“.
Asmenybės kultas
Janja Lalich buvo 30 metų, kai prisijungė prie organizacijos, kurią dabar vadina kultu. Demokratinė darbininkų partija buvo radikali marksistinė – leninistinė grupuotė, kurią 1974 metais San Franciske įsteigė buvusi sociologijos profesorė Marlene Dixon. „Ji galėdavo be paliovos kalbėti ir skaityti paskaitas, kurios atrodydavo tiesiog nuostabios“, - teigė J. Lalich, Kalifornijos valstybinio universiteto sociologė, apie kultus parašiusi kelias knygas.
Bet kam, kuriančiam kultą, reikalinga charizma, kad įtikintų kitus žmones prie jo prisijungti, sako J. Lalich. Be charizmos, jie atrodytų tik „kaip kvailiai, stovintys prie kampo“. Maža to, charizmatiškas kulto lyderis gali daryti milžinišką įtaką, praktiškai nedėdamas jokių pastangų.
Prisiminkime indų guru Bhagwaną Shree Rashneeshą, kuris praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje vadovavo populiariai dvasinei prieglaudai Indijos Punos mieste, o vėliau persikėlė į JAV ir Oregone įkūrė tarptautinę bendruomenę (čia jis sukaupė automobilių „Rolls Royce“, kuriuos jam pirko jo pasekėjai, kolekciją). „Būdavo metų, kai jis net nekalbėdavo, - sako J. Lalich. – Viskas, ką jam reikėdavo daryti, tai sėdėti suakmenėjus priešais savo pasekėjus“.
Nėra abejonių, kad M. Dixon taip pat buvo charizmatiška, tačiau ji turėjo ir tamsiąją pusę. Tiesą sakant, dažniausiai pasitaikanti kulto lyderių asmeninė savybė yra ne charizma, bet psichopatija, teigia J. Lalich. „Visus dalykus, kurie dabar man atrodo siaubingi, dariau tik dėl to, kad ji to reikalavo. Tikėjau, kad ji žino, kas yra teisinga“.
Šią savo patirtį J. Lalich aprašo knygoje „Bounded Choice: True believers and charismatic cults“ („Apribotas pasirinkimas: tikri tikintieji ir charizmatiški kultai“). Pasitraukti iš Demokratinės darbininkų partijos ją paskatino jos motinos mirtis, kai ji buvo paraginta nedalyvauti laidotuvėse, kad nepersisemtų niūria gyvenimo relaybe. 1986 metais, kai M. Dixon viešėjo užsienyje, išsikvėpusi partijos vadovybė surengė susirinkimą. „Mes pasižiūrėjome vieni į kitus ir supratome, kad priklausėme kultui. Tada panaikinome organizaciją ir visi išsiskirstė“, - teigė ji.
