Neries regioninio parko direkcijos kiemelyje svečiuosis Žolinių šventė. Prisikrovusi pilną pintinę žolynų, daržo ir sodo gėrybių, ji kvies nepamiršti senųjų tradicijų ir padėkoti už naują derlių.
Šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas yra pasakęs: „Žolinės yra Žemės Dievo šventė, kuomet žmogus pamato, kaip jo darbas atneša rezultatų, jo sodas subrandina vaisių, miškai atveria savo gėrybių kraites ir atsiranda gamtos, žemės ir žmonių santarvė“.
Trečiadienį (rugpjūčio 15 d.) Neries regioninio parko apylinkių gyventojai, vilniečiai ir miesto svečiai yra kviečiami tai prisiminti Žolinių šventėje, kuri prasidės 10:00 val. šv. Mišiomis Dūkštų Šv. Onos bažnyčioje.
11:30 val. renginys persikels į Neries regioninio parko direkcijos kiemą (Vilniaus g. 3, Dūkštos), kur visų lauks etnografės, liaudies meistrės Janinos Norkūnienės pasakojimai apie žolynus, jų gydomąsias savybes bei tradicinių Žolinių puokščių rišimą. Norintys galės įvairiais žolynais papildyti savo Žolinių puokštę, o tokios neturintys – ją susirišti.
Renginio dalyviai taip pat turės progą pasiklausyti tradicinių krašto dainų, atliekamų Čekoniškių „Cicha Nowinka” ansamblio, paskanauti žolelių arbatos, išgirsti apie tradicinius liaudies valgius, naminės duonos kepimą bei pasivaišinti prie bendro vaišių stalo.
Čia apetitą žadins ne tik daržo ir sodo gėrybės, bet ir žmogaus rankų pagaminti gardumynai – naminis sviestas ir duonelė, pyragas, uogienės, varškės sūris ir tradicinis gėrimas iš rūgpienio ir grikių miltų.
Visos šventės metu kiemelyje veiks turgelis, kuriame galėsite įsigyti žolelių arbatos, natūralių prieskonių, kremų ir aliejų, naminės duonos ir kitų gardumynų.
NERIES REGIONINIS PARKAS – tai visų pirma Neris, su jos vaizdingomis apylinkėmis, mažučiais kaimeliais ir senosios Lietuvos istorijos klodais.
Išsilaisvinusi iš betoninių Vilnius krantinių, palikusi daugiaaukščiais nusėtas pakrantes, sraunioji Neris pradeda vingiuoti savo vagą link Kernavės, į Nemuno glėbį. Pratekėjusi vos keletą kilometrų už Grigiškių patenka į ledynų suklostytų kalvų tarpeklį – nuo čia Neris ir jos apylinkės, beveik iki pat Kernavės, yra saugomos valstybės, 1992 metais čia įsteigus Neries regioninį parką.
Parkas įsteigtas pačioje gražiausioje Neries atkarpoje, raiškiam upės slėnio kraštovaizdžiui, savitai augalijai ir gyvūnijai, unikaliai Neries vidurupio kilpų sistemai ir natūralių intakų apsaugai bei kultūros paveldui išsaugoti. Neries regioninis parkas išsidėstęs turistams labai patraukliame, gerais krašto keliais sujungtame trikampyje Vilnius – Trakai – Kernavė.
Tikras stebuklas, kad visiškai netoli Vilniaus mes galime džiaugtis unikalia natūralia gamta, raiškiais kraštovaizdžiais, atodangomis, pasigėrėti neapsakomo grožio vaizdais, atsiveriančiais nuo aukštų Neries krantų. Savitas kraštovaizdis formavosi tūkstantmečius, beslenkantys ledynai sukūrė įspūdingas kalvas, išvinguriavo Neries ir jos intakų vagas, kurios savo pirmykštį pavidalą išlaikė iki mūsų dienų.
Išskirtinė parko padėtis – tarp dviejų Lietuvos sostinių – senosios Kernavės ir Vilniaus - lemia kultūros paveldo objektų gausą. Palei upės krantus stūksantys aukšti piliakalniai, alkakalniai, šimtamečiai ąžuolai, senovės gyvenvietės ir gausybė pilkapynų mena protėvių laikus, jų gyvenseną, papročius bei tikėjimą. Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu šios žemės buvo Lietuvių žemių vienijimosi centru ir besikuriančios Lietuvos valstybės branduoliu.
Dar praeitame šimtmetyje Lietuvoje ošė didžiuliai ąžuolynai. Daugelyje vietų jie neatlaikė amžių išbandymų ir buvo iškirsti. Neries regioninio parko teritorijoje yra išlikęs vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje ąžuolynų - Dūkštų ąžuolynas. Ąžuolyno plotas 302 ha, vertingiausioje ąžuolyno dalyje įsteigtas gamtinis rezervatas. Beje, Neries regioninis parkas – pats miškingiausias regioninis parkas Lietuvoje: miškai užima net 87 % parko teritorijos. Valstybininės reikšmės miškus (apie 50% teritorijos) prižiūri ir tvarko Dūkštų, Sudervės, Vievio ir Lentvario girininkijos. Likusieji miškai priklauso privatiems savininkams arba yra rezervuoti nuosavybės teisių atkūrimui.
Administraciniu požiūriu parko teritorija priklauso Vilniaus ir Trakų rajonų bei Elektrėnų savivaldybėms.
Visa parko teritorija, pagal estetinę, mokslinę, rekreacinę ar ūkinę vertę yra suskirstyta į atskiras konservacinio, rekreacinio, ekologinės apsaugos ir ūkines zonas, kuriose vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais yra nustatomos galimos žmogaus veiklos kryptys.
Parko plotas – virš 10 000 ha. Parke yra 11 draustinių, 1 gamtinis rezervatas, virš 30 valstybės saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų. Neries regioniniame parke didžiausią dalį (68%), užima konservacinio prioriteto zona (draustiniai ir rezervatas). Griežčiausi apsaugos reikalavimai yra taikomi Dūkštų gamtiniam rezervatui, kuris užima nedidelę Dūkštų ąžuolyno dalį (37 ha). Čia yra draudžiama bent kokia ūkinė veikla. Neries regioninio parko teritorijoje yra 11 draustinių, kurių steigimo tikslai yra šie:
Kraštovaizdžio draustiniai:
Elniakampio (Velniakampio) – išsaugoti Neries upės slėnio atkarpą su raiškiomis slėnio terasomis, raguvomis, natūralius Elniakampio (Velniakampio) ir Karmazinų vingius, Panerių salą;
Kulio – išsaugoti miškingą, išraižytą raguvomis Neries upės slėnio atkarpą;
Sviliškių – išsaugoti natūralią, miškingą Neries slėnio atkarpą su Sviliškių kilpomis ir srauniomis rėvomis, Naujosios Rėvos piliakalniu;
Dūkštų – išsaugoti Dūkštų ąžuolyną, unikalų erozinį Dūkštos slėnį, Karmazinų, Buivydų ir Bradeliškių
piliakalnius, vaizdingą Neries ir Dūkštos upių santaką.
Hidrografiniai draustiniai:
Čekonės – išsaugoti Čekonės žemupio erozinio slėnio atkarpą, Čekonės ir
Neries upių santaką;
Saidės – išsaugoti unikalų Saidės kalnų upelį ir jo šlaitus, Stirnių piliakalnį.
Aliosos – išsaugoti vaizdingą Aliosos upelį, Aliosios ir Neries upės santaką.
Botaniniai draustiniai:
Bražuolės – išsaugoti Bražuolės upės slėnį ir salpą su natūraliomis ir pusiau natūraliomis buveinėmis bei didele saugomų rūšių augaviečių įvairove;
Veprių – išsaugoti Veprių termokarstinės kilmės ežerus, juos supančius miškus su saugomų augalų – šakotosios ratainytės, dvilapio purvuolio, vienalapio gedučio – augavietėmis.
Zoologinis draustinis:
Semeniukų – išsaugoti retos žinduolių rūšies – didžiosios miegapelės
populiaciją ir natūralias buveines.
Etnokultūrinis draustinis:
Šilėnų - išsaugoti kaimo planinę erdvinę struktūrą, senosios
architektūros sodybas, akmenimis grįstą kelią, pastatų puošybos elementus.
Šiek tiek įdomesnės statistikos:
Nuo Vilniaus iki regioninio parko - tik 25 km;
Karmazinų pilkapyne yra vieninteliai Lietuvoje rankomis supilti 3 pilkapiai, kurie atkurti atlikus archeologinius kasinėjimus;
Ilgiausias Lietuvoje pažintinis takas neįgaliesiems (2,3 km);
Vienintelis Lietuvoje Dūkštos upelis, kuri pagal savo vandens kritimo greitį pavasarį prilygsta kalnų upei;
Šioje teritorijoje gimė verbų pynimo tradicija;
Vienintelis regioninis parkas, kuriame užregistruota net 14 iš 15 Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių.
KRAŠTOVAIZDIS
Neries regioninis parkas geomorfologiniu požiūriu apima sudėtingą ir įdomią Neries slėnio atkarpą. Neris - unikali upė, kadangi Lietuvos teritorijoje praktiškai visa vaga natūrali, išskyrus kelių kilometrų ilgio atkarpą Vilniaus centre, kur upės krantai yra sutvirtinti. 1940 m. Nerį buvo bandyta tvenkti 2 kartus, bet laimei, šios užtvankos taip ir nebuvo pastatytos. Neries slėnis gilus, 40 – 50 metrų gylio, su ryškiomis terasomis. Upė parko teritorijoje daro kelias nevienodo dydžio kilpas. Tarp Saidžių ir Papiškių yra Sviliškių kilpa (3 km. ilgio, sąsmaukoje 1,3 km.), Balčiūnų (atitinkamai – 3 km ir 1 km) ir Sidaronių (5 ir 1,3 km.) kilpos, o tarp Šiurmonių ir Grabijolų susimetusios Velniakampio (11 ir 2 km), Bagotėlių (10,5 ir 2,3 km) ir Kulio (3,5 ir 1,5 km) kilpos. Slėnio plotis įvairiose vietose nevienodas. Plačiausias jis ties Paaliose – apie 4 km pločio. Parko teritorijoje Neries slėnis turi penkias šiek tiek ryškias terasas. Terasų paviršiai daugelyje vietų perpustyti vėjo – rumbėti, banguoti, kauburiuoti. Ryškiausia žemyninių kopų grandinė supustyta Sidaronių kilpoje, mažiau taisyklingos (išilginio pylimo) grandinės yra ties Bielazariškėmis, Grabijolais.
Neries regioninis parkas apima 40 km. Neries vidurupio atkarpą 137 – 97 km atstumu nuo žiočių. Upės kritimo aukštis šioje atkarpoje – 17 m., vidutinis nuolydis – 0,42 m/km., debitas – 119 – 122 m3/s. Absoliuti dauguma Neries regioninio parko upelių tebėra natūralūs. Parko teritorijoje į Nerį įteka Čekonė, Saidė, Vilbė, Bražuolė, Elna, Dūkšta, Aliosa, Rūgtupis, Airupė ir dar keliolika bevardžių intakų. Dauguma jų trumpi, 1 – 3 km ilgio, turintys didelį - iki 30 – 40 m/km nuolydį, menkai vandeningi, todėl epizodiškai išdžiūstantys.
Parko teritorijos atkarpoje yra apie 20 sėklių ir rėvų. Saidės rėva – bene didžiausia Neries rėva, esanti tarp Volų ir Saidžių kaimų, susideda iš kelių slenksčių, nuolydis – 1 m/ km. Neris šioje atkarpoje kerta pagrindinius Baltiškojo kalvyno kalvagūbrius. Upės gylis šioje vietoje yra apie 1 m., srovės greitis – 1,5-1,9 m/s. Čia upė neužšąla net per didžiausius šalčius. Taip pat nemažos yra Naujoji rėva (ties Popais (Balčiūnais)) ir Druskinė rėva (žemiau Grabijolų).
Neries regioninio parko teritorijoje yra keletas ežerų, iš jų didžiausias – 8 ha ploto Velniakampis. Tolėliau į pietus, ties Legotiškėmis, telkšo 5 nenuotakūs ežerėliai: Dumbliukas, Ilgelis ir dar trys bevardžiai. Visi jie telkšo termokarstinėse daubose. Šie ežerėliai užaugantys, juos supa nedidelės pelkutės, todėl išsimaudyti čia neįmanoma. Kairiajame Neries krante, Paaliosės miške, yra 2 Veprių ežerėliai. Tai nenuotakūs ežerai, telkšantys užpelkėjusiame trečios terasos lobe. Vienas jų išsiskiria žalia vandens spalva, rodančia jo dugne susikaupusias karbonatingas dugno nuosėdas.
Giliai įsirėžusiame Neries slėnyje yra kelios dešimtys šaltinių. Vieni išteka koncentruota srove, kiti – ištisiniu šaltiniuojančiu plotu. Daugiausia šaltinių trykšta ten, kur upės vaga priartėja prie pagrindinio šlaito. Ypatingai šaltiniuoti Bražuolės bei Aliosės upių šlaitai bei slėniai.
AUGALIJA
Botaninių tyrimų pradžia dabartinėje Neries regioninio parko teritorijoje laikytina dar XVIII amžiaus pabaiga, kai Neries pakrantėmis nuo Vilniaus ekskursavo pirmieji Lietuvos florą tyrę botanikai J. E. Žiliberas (1741-1814), S. B. Jundzilas (1761-1847). Vieni ir kartu su Vilniaus universiteto studentais jie aplankė daugelį Vilniaus apylinkių, sukaupė pirmąją medžiagą apie krašto florą. J. E. Žiliberas apibendrintus duomenis paskelbė penkių tomų veikalo “Flora lituanica inchoata” IV-V dalyse, o S. B. Jundzilas – knygoje “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės natūraliai augančių augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą”. Tai pirmieji veikalai apie Lietuvos florą, o tarp 778 J. E. Žilibero ir 1070 S. B. Jundzilo aprašytų augalų rūšių dalis neabejotinai buvo rastos ir ekskursijų Nerimi metu.
Šiandien didžiąją Neries regioninio parko teritorijos dalį užima miškai. Senoji kartografinė medžiaga rodo, kad XIX a. pab. – XX a. pr. miškų čia būta žymiai mažiau, todėl daugelis jų dabar auga buvusios dirbamos žemės ir pievų vietoje. Vyrauja pušynai, užimantys 80 proc. viso parko miškų ploto. Augdami kiek skirtingose augavietėse, jie nėra vienodi. Sausiausiose žemyninių terasų dalyse, ant maisto medžiagomis skurdžiausių smėlių ir žvyrų paplitę brukniniai pušynai. Tai vienaardžiai pušies medynai su nežymia beržo priemaiša. Žemesnėse terasų vietose ant geriau drėgmę palaikančių smulkiagrūdžių smėlių randami mišrūs su eglėmis brukniniai – mėlyniniai pušynai. Derlingiausiose augavietėse, ant karbonatingų smėlių ir žvyrų, auga ąžuoliniai pušynai, kurie dažniausiai sutinkami stačiuose Neries šlaituose ir viršutinių terasų pakraščiuose.
Eglynų parke nedaug ir didesnių masyvų jie nesudaro. Nedideli eglynų arealai randami užpelkėjusiuose termokarstinių terasų duburiuose ant pelkinių dirvožemių.
Lapuočių miškai didžiojoje parko dalyje auga nedideliais arealais. Mažųjų upelių slėniuose ir paežerėse gana dažni baltalksnynai su ievų ir juodalksnių priemaiša, o šaltiniuotuose Neries slėnio paterasiuose išplitę ūkinės veiklos beveik nepaliesti juodalksnynai, kurių medyną be juodalksnio, formuoja ievos ir uosiai.
Didžiausias plačialapių miškų masyvas parko teritorijoje - vienas didžiausių ir seniausių Lietuvoje Dūkštų ąžuolynas.
Neries regioninio parko teritorijoje vyrauja žemyninės sausuminės pievos. Daugelis vidutinio drėgnumo pievų yra sukultūrintos ir tik per sausos dažniausiai esti natūralios. Jomis apaugusios sausiausios terasų vietos, pavaginiai Neries pylimai. Trąšios žemuminės pievos, augančios ant pelkinių dirvožemių, dažniausiai užima nedidelius arealus ir tik Velniakampio ežero dubumoje jos užima didelius plotus.
Retomis augalų rūšimis ir natūraliomis bendrijomis išsiskiria Bražuolės upelio salpa ir terasiniai šlaitai, Veprių termokarstiniai ežerai su tarpinio tipo pelke tarp jų, Dūkštų ąžuolynas su rezervato kvartalu, Neries įsaulyje esantys šlaitai, Neries pavaginė juosta.
Neries regioniniame parke rasta 959 augalų rūšių, iš jų 53 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Tokią didelę įvairovę nulemia dirvožemių ir reljefo ypatumai. Retoms augalų rūšims išsaugoti įsteigti Bražuolės ir Veprių botaniniai draustiniai. Bražuolės upės slėnyje rasta daugiausiai retų augalų rūšių visame parke – net 22 saugomos ir kelios dešimtys apyrečių. Veprių ežeriukai apaugę ištisine reliktinės rūšies – šakotosios ratainytės juosta. Tarp ežerėlių esanti pelkė, užpelkėjusios apyežerių vietos ir krantai taip pat yra retų ir saugomų augalų rūšių buveinės. Be dviejų saugomų gausių radimviečių botaniniuose draustiniuose, daug retų augalų ir bendrijų randama prie Klimoniškių bei Legotiškių kaimo apylinkėse esančių Ilgelio ir Dumbliuko ežerėlių pakrantėse. Miškuose akį traukia vėjalandės šilagėlės, pasigėrėjimą kelia miškinės lelijos, pasitaiko daugiametės blizgės sąžalynų.
Stačiuose Neries šlaituose aptinkamos šilinės perkūnropės, tamsialapiai skiautalūpiai, smiltyniniai gvazdikai. Sausose natūraliose pievose stiebiasi melsvieji gencijonai, o drėgnose ir užliejamose – violetiniais žiedais pasipuošia paprastieji kardeliai. Šaltiniuotuose paupiuose ir pelkėse aptinkamos pelkinės uolaskėlės, paprastoji tuklė, dėmėtoji ir baltijinė gegūnės, dvilapis purvuolis ir kiti retieji augalai.
GYVŪNIJA
ŽINDUOLIAI
Neries regioninio parko miškuose galima rasti beveik visų rūšių Lietuvos miškų žinduolius – stirnas, briedžius, elnius, šernus ir kt. Prie vandens gyvena bebrai, srauniuose upeliuose statantys užtvankų kaskadas, taip pat ūdros, audinės, kirstukai. Užregistruotos visos 14 Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšys. Rūšine įvairove ir šikšnosparnių gausa išsiskiria Panerių dvaro parkas ir jo apylinkės, Dūkštų ąžuolynas bei Dūkštų gyvenvietė. Parko įžymybė – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta didžioji miegapelė (Iš 9 Lietuvoje nustatytų radimviečių, 3 yra Neries regioninio parko teritorijoje). Jų populiacijos tyrimai vykdomi nuo 1999 metų.
PAUKŠČIAI
Įvairus Neries regioninio parko sparnuočių pasaulis, čia peri daug retų paukščių. Nuošaliuose šlapiuose miškuose, senuose medžiuose lizdus krauna vienas stambesnių mūsų krašto paukščių – juodasis gandras. Tai atsargus ir slėpiningas paukštis, vengiantis žmogaus kaimynystės. Jautrus trikdymui, todėl nyksta. Netoli vandeningų žemapelkių pavasarį galima išgirsti “trimituojančias” grakščiąsias gerves. Miškingose paežerėse ir paupiuose ar šalia senų sodybų lizdus krauna kukučiai, išsiskiriantys iš kitų paukščių ypač dideliu spalvotu kuodeliu. Parke yra nemažai plėšriųjų paukščių. Tai mūsų krašte dažniausias vanaginių būrio paukštis – paprastasis suopis, įprasti paukštvanagis ir nendrinė lingė, apyrečiai ar reti vapsvaėdis ir sketsakalis. Senuose lapuočių miškuose įsikuria mažasis erelis rėksnys. Jis peri gūdžiose, retai žmonių lankomose vietose. Kartais užklysta jūrinis erelis, juodasis peslys, pievinė lingė, erelis žuvininkas. Sraunių upelių stačiuose šlaituose urvelius rausia tulžiai. Naktimis ūbauja naminės pelėdos, Neries pakrančių pievose dažnai galima išgirsti griežles. Žiemą neužšąlančiose Neries atkarpose gausiais būriais žiemoja didieji dančiasnapiai, klykuolės, didžiosios antys, gulbės.
VARLIAGYVIAI IR ROPLIAI
Neries regioninio parko vandens telkiniuose – upėse, ežeruose, kūdrose, pelkėse – gyvena daug varliagyvių ir roplių. Dažna viena stambiausių mūsų varliagyvių - paprastoji rupūžė. Nendrinė rupūžė, nors ir vadinama “nendrine”, mažai susijusi su nendrynais arba vandens telkinių pakrantėmis. Ją galima pastebėti ir Dūkštų ąžuolyne, ir Velniakampio pušynuose. Rečiau randama žalioji rupūžė. Įprastos ir dažnos smailiasnukė, rusvoji, kūdrinė ir didžioji kūdrinė varlės. Parko miškuose gyvena gluodenai. Jie savo išvaizda primena gyvatę, todėl kartais su ja painiojami ir vadinami “geležine”, “varine gyvate”, net laikomi nuodingais. Iš tikrųjų tai bekojai driežai. Pušynų pakraščiuose, įsaulyje esančiuose šlaituose, pakelėse, labai dažni vikrieji driežai. Drėgnose upelių pakrantėse randamas gyvavedis driežas. Gerai saulės įšildomose vietose, vandens telkinių pakrantėse, senose kirtavietėse, labai daug geltonskruosčių žalčių.
ŽUVYS
Margas Neries upės žuvų pasaulis. Nors Neries vidurpis sąlygiškai labiau eutrofizuotas ir yra 7 - 25 km žemiau Vilniaus valymo įrenginių, žuvų rūšinė įvairovė labai didelė. Nesant užtvankų, ichtiofauną formuoja ne tik vietinės, bet ir praeivės žuvų rūšys. Be to, čia daug sraunumų (Saidės, Popų, Salinės rėvos), švarius vandenis įplukdo Vokė, Saidė, Bražuolė, gana didelė biotopų įvairovė. Pastaruoju metu sumažėjus įmonių veiklai bei įdiegus modernias nutekamųjų vandenų valymo technologijas, bendra upės būklė akivaizdžiai pagerėjo.
Tyrimų metu į parko teritoriją įeinančioje upės atkarpoje užregistruotos 30 žuvų rūšių. Labiausiai paplitusios yra kuojos, šapalai, ešeriai. Taip pat nemaža lydekų, salačių, žiobrių. Kur kas retesnės tam tikrose upės atkarpose aptinkamos ar specifinių biotopų besilaikančios žuvys yra lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai. Jų populiacijos lengvai pažeidžiamos, todėl jų ištekliams būtina speciali apsauga. Verta paminėti, kad geografas ir klimatologas prof. K. Pakštas (1893-1960), dar prieš II pasaulinį karą Panerių dvare nufotografavo vieną didžiausių Lietuvoje sugautų lašišų (112 cm ilgio, 38 cm pločio, 10 kg svorio), kurią pagavo vietiniai žvejai.
VABZDŽIAI
Entomologinių tyrimų metu Neries regioniniame parke užregistruotos 1329 vabzdžių rūšys. Galima pasidžiaugti, jog 38 rūšys – naujos Lietuvos faunai. Vyrauja dažnos, plačiai paplitusios vabzdžių rūšys, tačiau čia randa sau tinkamas buveines ir gyvenimo sąlygas reti, saugomi, įrašyti į Lietuvos ir Tarptautinius saugomų rūšių sąrašus, vabzdžiai. Neries regioninis parkas pasižymi savita ir įdomia vabalų fauna, kurių užregistruota 270 rūšių. Čia rastos 7 vabalų rūšys, įtrauktos į kertinių miško buveinių sąrašus. Dūkštos upelio slėnio abiejuose šlaituose išlikusiuose senuose drevėtuose ąžuoluose vystosi bent keletas saugomų rūšių vabzdžių: niūraspalvis auksavabalis, purpurinis plokščiavabalis ir kt. Parke randamos 623 drugių rūšys. Tai truputį daugiau nei ketvirtadalis žinomų drugių rūšių faunos Lietuvoje. Akį džiugina spalvingi dieniniai drugiai: citrinukai, spungės, admirolai, dilgėlinukai, plačiai paplitę, tačiau visur negausūs machaonai. Palyginti dideliu skaičiumi retų rūšių išsiskiria Karmazinų apylinkės. Čia rasti reti, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti drugiai: pietinė hesperija, didysis auksinukas, gencijoninis melsvys ir kt.
