Nesulaukia dėmesio ir investicijų
Centralizuotų vėdinimo sistemų įrengimas nėra toks brangus, kad taptų nepakeliama našta gyventojams. Juo labiau, kad šiam tikslui įmanoma gauti ir paramą.
Atnaujinant daugiabučius namus pagal daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą pagal iniciatyvą JESSICA ventiliacijos ir rekuperacijos sistemų pertvarkymas, keitimas ar įrengimas taip pat yra remiami t.y., kompensuojami. Nepaisant to, vėdinimas dažnai tampa kaip tik ta vieta, kurioje visi stengiasi sutaupyti.
„Renovacija dažniausiai apsiriboja langų pakeitimu, išorinių sienų termoizoliavimu, stogo šiltinimu ir dangos pakeitimu bei šildymo sistemos modernizavimu, o apie vėdinimo sistemas dažnai yra pamirštama arba tiesiog tam pristinga lėšų“, - komentuoja bendrovės „Aereco vėdinimo sistemos“ direktorius Giedrius Dargis.
Šachtos ir kanalai užkišti
Pasak G.Dargio, labiausiai pasaulyje paplitęs natūralus vėdinimas. Toks vėdinimo būdas yra numatytas ir visuose senesnės statybos Lietuvos daugiabučiuose.
Problemų gali atsirasti juos modernizuojant, kai jie „įvelkami“ į savotišką sandarų voką – orui nėra pro kur patekti. Kai oras nepatenka į vidų, jis negali ir pasišalinti, kartu su nepageidaujamais kvapais, CO2 ir drėgme, todėl atnaujinamuose namuose rekomenduojama įrengti vėdinimo sistemas.
„Senos statybos būstų vėdinimas yra natūralus, per nesandarius langus, duris, natūralios traukos ventiliacinius kanalus, orlaides, plyšius sienose. Modernizuotuose pastatuose pakeitus langus, užsandarinus plyšius, apšiltinus sienas vien natūralaus vėdinimo dažniausiai nepakanka“, - teigia Viktorija Buzytė, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus specialistė.
Kita problema – nesandarios arba užkimštos vėdinimo šachtos. Gyventojai dažnai vėdinimo kanalus vertina kaip kažkokią nelabai reikalingą statybinę konstrukciją. Jie nėra periodiškai pravalomi, todėl, bėgant laikui apsineša dulkėmis, apauga voratinkliais.
„Dėl to sumažėja jų praeinamumas. Tada bandoma gelbėtis (paskatinti oro ištraukimą) naudojant buitinius ventiliatorius. Bet kanalas juk užkištas…“, - svarsto G.Dargis.
Prastėja oro kokybė
Neįrengus reikiamos oro judėjimo sistemos dėl prastos jo cirkuliacijos modernizuotų namų butuose oro kokybė prastėja. Pagal rekomendacijas per valandą patalpose turi pasikeisti bent pusė oro. Vienam suaugusiam žmogui reikalingas minimalus 14,4 m3/h lauko oro kiekis.
„Dažnai taupydami žmonės atsisako jos ir pasikliauja natūraliu vėdinimu. Tačiau jį įmanoma užtikrinti tik reguliariai, kiekvieną rytą ir vakarą, vėdinant patalpas. O jei namie dažnai gaminama, daug skalbiama, visą dieną būna žmonės, dar dažniau“, - atkreipia dėmesį specialistė.
Panevėžyje, Marijonų gatvėje esančiame modernizuotame daugiabutyje centralizuota vėdinimo sistema neįrengta. Šio namo butų savininkų bendrijos pirmininkė Birutė Valkiūnienė pasakoja, kad tam pritrūko pinigų: „Nagrinėjome tokią galimybę, bet pasvarstę atsisakėme dėl brangumo. Nusprendėme, kad vėdinsimės natūraliais būdais“.
Buvo surengtas specialus susirinkimas, kurio metu aiškinta žmonėms, kaip svarbu renovuotą būstą tinkamai vėdinti. Pasikviesti netgi specialistai. Sutarta, kad visi turi vėdinti patalpas kas rytą ir kas vakarą. „Pastebėjusi, kad vienas gyventojas to reguliariai nedaro perspėjau, kad taip elgtis neatsakinga“, - aiškina B.Valkiūnienė. Anot jos, kol kas bėdų dėl vėdinimo nėra.
Gręsia ūmios ir lėtinės ligos
V. Buzytė pateikia duomenis, kad blogai vėdinamose patalpose kaupiasi anglies dioksidas, drėgmė, didėja mikrobiologinis užterštumas, veisiasi pelėsis. Šie teršalai gali sukelti ūmius ir lėtinius sveikatos sutrikimus.
Dėl dulkių ir kitų dalelių žmogus gali susirgti ūmiu akių ar gerklės uždegimu. Esant per didelei CO2 koncentracijai jaučiamas silpnumas, skauda galvą. Jei aplinkoje bus daug virusinių ligų sukėlėjų, patalpas prastai vėdinant išauga tikimybė jomis susirgti, ypač kai imunitetas nusilpęs.
„Ypač pavojingas sveikatai pelėsis. Jam augant sintetinamos nuodingos medžiagos. Jei pelėsių koncentracija didelė, gręsia sunkios ligos: bronchinė astma, alergija, šienligė, kvėpavimo takų uždegimas. Jomis gali susirgti visa šeima“, - pastebi Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus specialistė.
Pelėsių sporoms patekus į virškinimo sistemą vystosi maisto alergija. Su maistu pelėsių sporoms patekus į žarnyną gali sutrikti virškinimas. Trumpalaikis pelėsių pažeistų medžiagų poveikis gali pasireikšti galvos skausmais, nerviniu dirglumu, nuovargiu, akių ašarojimu,odos perštėjimu, sloga, kosuliu. Ypač jautrūs maži vaikai, besilaukiančios moterys.
Ore esančių teršalų poveikis dažnai pajuntamas ne iš karto, gali pasireikšti net po daugelio metų. „Neužmirškime, kad nemažą laiko dalį praleidžiame uždaroje erdvėje, tyrimų duomenimis – iki 80 proc. Tuo tarpu aplinka, kurioje gyvename, turi didelę įtaką mūsų sveikatai, 20 proc. jos problemų lemia būtent aplinkos veiksniai“, - įspėja pašnekovė.
Prisitaiko prie poreikių
G.Dargis pabrėžia, kad vėdinant patalpas neišvengiamas pašalinis efektas – prarandama energija, vidutiniškai apie 50 proc. bendrosios energijos būste. Ypač tada, kai vėdinama tik pro pravertus langus ar duris. Energijos sąnaudas sumažinti padeda prisitaikanti prie poreikių „Aereco“ vėdinimo sistema.
Savaiminis vėdinimo intensyvumo prisitaikymas vyksta nuolatos. Oro tiekimo įrenginiuose, orlaidėse langų rėmuose ar lauko sienose, yra mechaninis drėgmės jutiklis, reguliuojantis lauko oro paskirstymą patalpose. Ant vėdinimo kanalų angų įrengiami oro šalinimo įtaisai – žaliuzinės grotelės su tokiu pačiu mechaniniu drėgmės jutikliu, reguliuojančiu optimalią oro apykaitą būste.
Vėdinimo kanalais – vertikaliomis šachtomis sienose arba ortakiais, užterštas oras keliauja iki stogo, kur išsisklaido. Tokios sistemos normaliam funkcionavimui būtina sukurti šiek tiek žemesnį slėgį pastato viduje. Tam naudojami ventiliatoriai, tolygiai ištraukiantys užterštą orą.
Orlaidės įleidžia į patalpas lauko orą, kurį reikia pašildyti, dėl to bus prarandama šilumos. Tačiau dėl ypatingos konstrukcijos (drėgmės jutiklio) ir objektyvaus srautų reguliavimo jos įleidžia orą ten, kur reikia ir tiek, kiek būtina. Jei kuris nors kambarys tuščias, ten oro įleidžiama mažiau. Taigi, ir šilumos prarandama mažiau, aiškina bendrovės vadovas.
Oro šalinimo įtaisai, ištraukimo grotelės su automatiškai veikiančiomis žaliuzėmis, yra tikrieji šilumos taupymo įrenginiai. Ventiliatoriaus sukuriamas oro ištraukimas vėdinimo kanalais ribojamas oro šalinimo įtaiso žaliuzių. Įtaisai uždarys jas, „pajutę“, kad patalpos jau išvėdintos.
Pigiau ir paprasčiau
Ši vėdinimo sistema prilygsta rekuperatorinei (su šilumos grąžinimo funkcija), o jos įrengimas perpus pigesnis ir eksploatavimas paprastesnis. Ją nesudėtinga sumontuoti jau įrengtuose ir apgyvendintuose būstuose, kur jaučiamos vėdinimo problemos.
Įrengiant sistemą centralizuotai (visam daugiabučiui) investicijos 1 m² gyvenamo ploto yra ~35 Lt. Įrengiant individualiai kiekviename bute languose įmontuojamos orlaidės (~250 Lt vnt. su montavimo darbais), pateikia skaičiavimus pašnekovas.
Oro šalinimui reikėtų naudoti lokalius oro šalinimo ventiliatorius (kaina nuo 250 iki 600 Lt). Jie įrengiami ant vėdinimo kanalų angų, prieš tai patikrinus jų praeinamumą, virtuvėje, vonios kambaryje ir WC. Reikia, kad visi ventiliatoriai bute būtų vienodo modelio ir našumo. Tik taip gausime idealų oro srautų balansą.
Mažuoju greičiu (budinčiu režimu) ventiliatoriai veikia nuolatos ir perjungiami į didįjį greitį, kai to pageidauja vartotojas (paprasčiausiu elektros perjungikliu) arba nuo papildomai įrengtų jutiklių - santykinio oro drėgnumo, judesio arba CO2.
Investicija 3 kambarių butui su montavimo darbais būtų ~ 3000 Lt. Jei vietoje 3 lokalių ventiliatorių naudojamas vienas centrinis (traukiantis orą iš pagalbinių patalpų pro ortakius), investicija padidėtų maždaug iki 5000 Lt.
