Gimdymo dieną į Antakalnį važiavau kaip į frontą: akys įtariai skanuoja aplinką, žingsnis kategoriškas, o širdis lapatuoja iš džiugaus jaudulio... Žalia žalia kaip ankstyvas agurkas. Mirk iš juoko. Kitus kartus mąstysiu visiškai kitaip. O gal ir ne.
Kažkur nėštumo viduryje taipogi nėščia draugė įnešė įdomų pastebėjimą: gimdymas tai viena, bet juk kažkam tame procese reikia gimti. Iš tikrųjų, per ką gi gimdamas turi pereiti mažylis? Na, kad ir išlįsti pro keliolikos centimetrų pločio tarpelį. Klaustrofobija!
Ar žinojote, kad naujagimio kaukolės kaulai yra nesuaugę, todėl gimstant jie užlipa vienas ant kito, ir kaukolė susiaurėja? Fantastika! Tad gimdymo palatoje yra du didvyriai – tu ir tavo vaikas. Kai tą supratau, gimdyti nebebijojau. Aš - suaugusi, aš šitoje pusėje, ir mane supa patyrę gydytojai. Jie kalba man suprantama kalba, o aš apkrauta modernia aparatūra. O jis (mano atveju – ji, Emilija) vienut vienas kapanojasi pro siauriausią pasaulio tunelį, kurio gale - ne kurortas ir ne pyragai. Atsimenu prieš pat gimdymą mintyse ir ant lūpų buvo tik šie žodžiai: „Laikykis Emilija, nepasiduok“.
Taigi, gimdymas. Emilija vėlavo visą savaitę su trupučiu. Visais kebliais gyvenimo atvejais man praverčia – nesijuokite - internetas. Kaip išsikepti kiniškus makaronus? Googlas visagalis. Kaip suremontuoti mašiną? Googlas visagalis. Ką daryti, jei gimdymas vėluoja? Googlas visagalis. Susirinkau informaciją, susidariau veiksmų planą, ir taip išlaukiau paskutinę savaitę. Paskirtą dieną be jokių simptomų, bet su dideliu tikėjimu prisistačiau į Antakalnį. Gydytoja pasidžiaugė dideliu progresu “ten apačioje” ir patalpino mane į priešgimdyvinę palatą.
Atsimenu, sėdžiu toj nykioj nykioj palatoj ir bandau pajusti bent vieną sąrėmį - na, žinote, labai jau baisu pražiopsoti. Viso nėštumo metu mane įtikinėjo, kad kai prasidės tikrieji sąrėmiai, tikrai nepražiopsosiu. Bet man ėmė kilti abejonės. Žiū į laikrodį – trys valandos dienos. Gimdymą numatė maždaug aštuntai vakaro. Liko penkios valandos. Gal man geriau įsivaizduoti tuos sąrėmius?
Nekviestas įsliūkino pasimetimas. Kaip per kelias valandas iš nieko pasidarys kažkas? Vaje, vaje. Girdėjau, kad gimdymai, o ypač pirmi, tęsiasi kiek ilgiau nei kelios valandos. Įsivėlė klaida? Gydytoja kažką ne taip pamatė? Štai tokiom mintim mitau, kol neatvažiavo vyras. Antrą kartą darysiu visai kitaip - sėdėsiu ir džiaugsiuosi ramybe. Et, naujokė...
Labai draugiška akušerė vis kyšteli galvą į palatą: „Ar jau?“ Lyg ir ne, gūžteliu pečiais. Buvau pasiruošusi gimdymui pagal vadovėlį: pirmi sąrėmiai kas keliolika minučių, vėliau jie dažnėja, tuomet nubėga vandenys, ir atsiranda lelius. O čia – nei sąrėmių, nei vandenų. Pirmoji pamoka beveik išmokta: neplanuok to, kas nuo tavęs nepriklauso. Kitaip tariant, žmogus planuoja, Dievas viską sutvarko. Todėl gimdymo (ir kitais) atvejais geriausias planas – jokio plano.
Galiausiai gydytoja nusprendė duoti skatinamuosius. Kruopelytės dydžio tablečiukė. Toks neblogas koncentratas matyt buvo, nes be parašo ant formos iš kabineto nepaleido. Suveikė – po kelių minučių užklupo sąrėmiai. Ir ne kas dešimt minučių. Iškart prie reikalo - lygiai kas vieną minutę. „Emilija, nepasiduok!“
It kokia VIP persona buvau palydėta iki gimdymo palatos. Šmurkšt į ligoninės gimdymo marškinėlius. Bam, paguldyta ant stalo. Šast, prikabino kažkokią lašalinę. O tada prasidėjo smagumėlis – atėjo gydytoja ir pasakė, kad turiu pasistengti kelias valandas pamiegoti, nes gimdyt reikės visą naktį. „Žinau, kad sunku, bet pasistenk“. Užgesino šviesą ir išėjo.
Nieko nesupratau. Kaip miegot? Kur miegot? Girdėjau, kad japonų kareiviai moka miegoti stovėdami. Bet kaip įmanoma miegoti per sąrėmius? Pasirodo įmanoma. Reikia tik geros dozės migdomųjų, kuriuos man matyt ir pumpavo per lašelinę. Tik miegas trunka vieną minutę, o paskiau vieną minutę sąrėmis, ir vėl miegas vieną minutę.
Nemeluoju, net pavyko keletą sapnų susapnuot. Lunatizmas. Šios akimirkos pačios nesaldžiausios prisiminti. Geriau jau būtų leidę blaiviai iškęsti sąrėmius. Bet toliau viskas buvo daug smagiau, nes prieš dešimtą vakaro atėjo gydytoja ir man taip pasakė: „sunkiausia jau praeityje, dabar beliks vaiką iškakoti“. Ką? Kur? O kur dingo visa gimdymo naktis? Kaip čia viskas taip staigiai? Aš dar nenoriu vaiko „kakoti“… Alio, paaiškinkite.
Niekas man, žinoma, nieko neaiškino. Tik po kelių mėnesių, vizito metu, gydytoja pasakė, kad iš ilgametės praktikos ji žino, ką ir kaip sakyti moterims, kad gimdymas psichologiškai būtų lengvesnis. Jei sako, kad gimdysiu visą naktį, o pagimdau per kelias valandas, tuomet sunkiausią etapą ištverti daug lengviau. Idėja čia matyt tame, kad vis dar tikiesi, kad bus baisiau, o baisiau nebebūna. Teorija įdomi - man suveikė.
Prieš gimdymą aš bijojau šių dalykų: kad gimdant gali tekti garsiai papūškuot, o aš reikšti garsiai emocijų nemėgstu; kad reikės prieš nepažįstamus žmones gulėti nuogai; ir kad netyčia begimdant, pagimdysiu dar ką nors apart vaiko (na, suprantate..).
Ir žinote ką? Kai jau atėjo laikas gimdyti, viskas išsisprendė savaime. Palatoje zujo bent keturios moterys – tai man veidą nušluosto, tai kažką pamatuoja, patepa, pabara, tai kojas kažkur bando užkelti, tai ateina paspokso į veidą (na, ar nealpstu) ir pan. Jokių bereikalingų detalių. Jei ne tie sąrėmiai, būčiau visai smagiai pastebėjusi šauniai sustyguotą darbą.
Tom akimirkom aš jaučiausi tikra komandos dalimi – visi mes šioje pusėje padedame anam žmogučiui ateiti į pasaulį. Į šitas pastangas įeina ir padūsavimai, ir nuogumai, ir visos kitos mažutės nemalonybės. Personalo niekas nestebina – tos moterys (o kitur ir vyrai) yra matę visko. Tad nenuostabu, kad į mano bandymus įtikinėti, kad daugiau nebegaliu, jos tik draugiškai kartojo: „Gali, gali“. Na, jei sako, kad galiu, vadinasi galiu – ir toliau į trasą.
Dėl skausmo ir taip aišku – na, skaudėjo. Buvo fiziškai nepatogu. Žiauriai nepatogu. Čia nieko nepadarysi. Ir pas dantistą kartais skauda. Todėl skausmo dalies aš niekada ir neapmąsčiau. Man apybaisis buvo emocinis aspektas. Esu viena iš tų žmonių, kurie nemoka reikšti apnuoginančių, gluminančių emocijų viešumoje. Moku nuoširdžiai juoktis, džiaugtis, bet ne graudentis, verkti, dūsaut ar rėkti. Būtent dėl šito nepatogumo būgštavau visus devynis mėnesius.
Gal ir jūs save priskiriat prie tokių žmonių? Turiu gerą žinią. Kai jau tikrai reikės gimdyti, viskas susitvarkys savaime. Man asmeniškai atėjo laisvė. Aš rėkiau, kaip rėkia vyrai, kai bando iškelti štangą. O gydytoja vis mane drausmino: „nerėk, nerėk pasakiau“. Gal bijojo, kad išgąsdinsiu moteris kitoje palatoje. Mano vargšas vyras koridoriuje, išgirdęs, kaip aš rėkiu, nebežinojo ko griebtis - vos kvapą atgavo iš susijaudinimo (ačiū, vyras jau atsigavęs). Man rodos, kad aš gyvenime ir nebuvau taip rėkusi. Fantastiškas jausmas. Taigi rėkiau ir rėksiu per kitus gimdymus. Ir jums patariu. Nepalyginamai lengviau. Berėkdama ir „iškakojau“ 4,5 kg leliuką. Emilija gimė apie vienuoliktą vakaro. Taigi man pasisekė. Ačiū Dievui, gimdžiau visai neilgai.
Atsimenu, stūmiu, stūmiu, ir staiga pliumpt ir iškrito kažkas. Stulbinantis lengvumas. Jei galėčiau nufotografuoti savijautą, šitą akimirką tikrai būčiau įsiamžinusi. Čia sau, niekam kitam, o tik sau prisiminti.
Po kelių minučių ant pilvo paguldė Emiliją – tokią visą juokingą, juodais plaukais, susiraukusia nosimi. Mažiukas ateiviukas, pagalvojau. Atvedė vyrą. Anas be žodžių ašarą braukia. Smagios akimirkos. Tačiau nemeluosiu: pamačiusi Emiliją, tikrai nepamiršau gimdymo. Dar iki šiol aiškiai prisimenu kiekvieną neskaudžią ir kiek skaudesnę detalę. Tačiau pamačius Emiliją pats gimdymo procesas su visais savo skausmais ir nesaldumais, staiga įgijo neįkainojamą prasmę. Štai vat dėl šito žmogučio vertėjo taip stengtis. Dėl šito žmogučio vertėjo ir verta lieti devynis prakaitus.
Gimdymo dieną savo atmintyje branginu kaip nepaprastą, neįkainojamą gyvenimo nuotykį. O kas per nuotykis be truputėlio adrenalino, šlakelio ašarų, saujelės baimės, pilnos širdies džiaugsmo, kelių skausmelių, be gerų ir blogų veikėjų, be nuostabaus vyro ant balto žirgo (arba mėlynos Mitsubishi), nepaprastai stiprios moters, ir be mažutėlio stebuklo nuotykio finale.
Pabaigai keletas padrąsinimų. Visų pirma, prisiminkite, kad gimdydamos padedame savo mažyliui gimti. Sunkiausias darbas atitenka leliui, o mes vienaip ar kitaip susitvarkysim. Straipsnių komentaruose daugelis moterų rašo, kad nesiruošia gimdyti, nes bijo skausmo. Kaip aš jus suprantu, brangios, nuostabios, nepakartojamos moterys ir merginos! Aš taip mąsčiau 29 savo gyvenimo metus. Bet kai mano gyvenime atsirado nuostabus, mylimas ir mylintis vyras, su kuriuo aš sutikau praleisti visą likusį laiką šioje žemėje, savaime, tarytum kažkas būtų įdėjęs tiesiai į širdį, atsirado noras turėti vaikų. O kai atsirado noras turėti vaikų, gimdymo procesas tapo nebeaktualus.
Didelis baubas pavirto į paprastą fiziologinį dėsnį. Be to, juk niekas nesako, kad jus sveikas ir žvaliai belakstančias po pievas staiga ims ir guldys ant gimdymo stalo. Jūsų kūnas taip nuostabiai palaipsniui pasiruoš gimdymui, kad nėštumo pabaigoje net ir norėsis kuo greičiau gimdyti ir pagimdyti. Pažiūrėkite į tai iš gerosios pusės – perėjus šitai, daugiau niekada nebereikės bijoti eiti pas dantistą.
Linkiu jums stiprybės, drąsos ir kantrybės!
Eglė
Labai dėkojame Eglei už įkvepiančią istoriją!
******
Pripažinta, kad per pastaruosius du dešimtmečius neabejotinai sustiprėjo moterų baimė gimdyti.
Pasidalinkite savo istorija, kuri galėtų sumažinti šią moterų baimę. Padėkite toms, kurios nori tapti mamytėmis, bet labai bijo...
Savo istorijas siųskite el. paštu: gyvenimas@delfi.lt
Įkvepiančius rašinius publikuosime šioje DELFI Gyvenimo skiltyje „Namai ir šeima“.
