Šį pavasarį sostinės „Aušros vartų“ meno galerija pakvietė į pirmąkart mūsų šalyje vykusią lietuviškų autorinių peilių parodą, kurią surengė Lietuvos peilininkų asociacija. Atrodytų, kas tas peilis, tačiau, pasirodo, jis gali atspindėti nemažą dalį šalies istorijos.
Šiuolaikiniai pavienių meistrų ar didelių kompanijų gaminami peiliai naudojami ne tik virtuvėje. Juk, be šių, įprastų, peilių, dar yra medžioklinių, žvejybinių, turistinių ir kitokių – nuo specialiosios paskirties armijos dalinių iki gelbėtojų. O nuo to, kam skirtas peilis, priklauso jo dydis, forma, konstrukcija.
Ir, aišku, gamybai panaudotos medžiagos. Vis dėlto reiklus vartotojas, paėmęs į ranką nupoliruotą geležtę su rankena, visų pirma, atidžiai svarsto, ar tai kokybiškas ir patogus įrankis. Tik po to atkreipiamas dėmesys į daugybę techninių bei meninių detalių: iš kokio plieno nukalta geležtė, kiek kartų ji grūdinta, iš ko pagaminta rankena, ji prie geležtės priklijuota ar pritvirtinta kniedėmis ir t. t.
Tad „tikrų“ peilių mėgėjai iš tiesų turėjo kur paganyti akis poroje parodos salių. Čia savo šedevrus tikrąja šio žodžio prasme eksponavo keturiolika mūsų šalies peiliadirbių. Tai buvo mažytė didžiulę praeitį turėjusios peiliadirbytės Lietuvoje retrospektyva: nuo Vykinto Motūzos istorinių XIV–XVII a. lietuviškų peilių rekonstrukcijų iki jau tarptautinį pripažinimą skinančio Tomo Kučiausko (GIKO) itin profesionaliai pagamintų medžioklinių peilių.
Nėra valstybės – nėra ir peilininkystės
Visi istorikai kaip susitarę tvirtina: jau nuo viduramžių mūsų ginklininkų darbai niekuo nenusileido vakarietiškiems analogams. Tas pats, be abejo, galiojo ir peiliams – tiek koviniams, tiek medžiokliniams. Deja, prarasta valstybė, paskui trys nesėkmingi sukilimai sunaikino ir šią mūsų materialinės kultūros dalį.
Iš pradžių dvarininkija turėjo atsisveikinti su visais koviniais ginklais, vėliau buvo apribotas ir medžioklinių ginklų laikymas. Pavieniai ginklininkai (daugiausia šaltųjų ginklų meistrai), neturėdami rinkos, ilgainiui buvo priversti likviduoti savo dirbtuves. Be to, didžiąją dalį praėjusio amžiaus įvairiausi okupantai mūsų šalyje apskritai naikino viską, kas nors kiek susiję su ginklais.
Tad Lietuvoje pramoninė, juo labiau autorinė peilių gamyba buvo labai epizodiška. Ji nesuklestėjo XVIII ar XIX a. kaip Vakarų Europoje, kur tokie gaminiai jau keletą amžių garsina savo kūrėjus. Visgi individuali, tiksliau – pusiau pogrindinė, peiliadirbystė mūsų šalyje gyvavo nuolat.
Juk visais laikais buvo nagingų žmonių, kurie, turėdami galimybę dirbti su staklėmis ar presu bei gaudami reikiamo plieno, toliau nuo pašalinių akių gamino medžioklinius, turistinius ar virtuvinius peilius. Aišku, jie niekada neviešino savo veiklos, gaminių nedemonstravo vietos turguose.
Taip beveik kiekvienoje didesnėje metalo gaminių įmonėje (jų sovietmečiu šalyje buvo nemažai) buvo bent po vieną meistrą, po darbo pasiliekantį prie šlifavimo ar tekinimo staklių. Jei gamykloje nebūdavo reikiamo metalo, jo meistrai rasdavo artimiausiame... sąvartyne. Mat esant gero metalo stygiui visai neblogi peiliai būdavo pagaminami iš automobilių lingių ar variklių vožtuvų.
Kas gi buvo pagrindiniai ne virtuvei skirtų autorinių peilių pirkėjai? Juk tokių asmenų, kurie užsiimtų autorinių peilių kolekcionavimu, sovietmečiu Lietuvoje beveik nebuvo. Pagaliau tai buvo kategoriškai draudžiama (bet kuris milicininkas žinojo: jei pas asmenį rasto peilio geležtė ilgesnė už delno plotį, šiam „banditui“ jau galima kelti baudžiamąją bylą).
Taigi didžiausi autorinių peilių „medžiotojai“ sovietmečiu buvo... patys medžiotojai. Juk su paprastu peiliu šerno ar briedžio kailio nenudirsi. Taip medžioklėje vienam vyrui giriantis savo peiliu, kildavo noras ne prastesnį turėti ir kitiems medžiotojų būrelio nariams. Tokia puikavimosi tradicija padėjo dirbti ir tobulėti ne vienam peilių meistrui.
Deja, mūsų šalyje ir toliau išliko gaji gana keista sovietų laikų „tradicija“: geram medžiokliniam šautuvui medžiotojai negaili ir keliasdešimties tūkstančių litų, o štai geram medžiokliniam peiliui ne vienam gaila pinigų... O juk peilį, kaip ir šautuvą, tikri medžiotojai perka paprastai visam gyvenimui. Gero medžioklinio peilio reikšmę medžioklėje (ir, aišku, jo estetinę vertę) puikiai suprato Prezidentas Algirdas Brazauskas. Telieka tikėtis, kad jo sukauptą unikalią medžioklinių peilių kolekciją mes kada nors išvysime su medžiokle ar peiliais susijusioje parodoje.
Kukli Peilininkų asociacija...
Pasak Lietuvos peilininkų asociacijos pirmininko Vlado Nauso, jų organizacija – dar jauna, įkurta 2008 m., ir šiuo metu turi 9 tikruosius narius. Tiesa, jos visuomeninis padalinys – klubas „Plieno ašmenys“ – vienija 25 narius. Peiliadirbys, norintis tapti asociacijos nariu, turi praleisti klube ne mažesnį kaip vienerių metų „bandomąjį laikotarpį“, per kurį įvertinami jo gebėjimai ir asmeninės savybės.
Mat peiliadirbystė jungia keletą teorinių, praktinių ir meninių sričių, taip pat įvairius amatus ir profesijas – nuo kalvystės iki juvelyrikos.
Pašnekovas sako, kad įvairiose Lietuvos vietovėse yra apie 50 asmenų, laisvalaikiu užsiimančių peiliadirbyste (įskaitant klubo narius). Dabar, kai peilių gamyba – įteisinta, naujieji peiliadirbiai dažniausiai įsitraukia į šią veiklą dėl asmeninių ambicijų.
Juo labiau kad šiais laikais lengva įsigyti kokybiško plieno bei medžiagų rankenoms gaminti, sąlyginai nebrangi ir kompaktiška apdirbimo įranga bei įrankiai. Kol kas vystyti peiliadirbystę (beje, kaip ir anksčiau) skatina ribota gerų peilių pasiūla mažmeninėje Lietuvos prekyboje ir gana didelė užsieninių peilių kaina.
V. Nausas peiliadirbius skirsto į dvi kategorijas: vieni geležtes gamina patys, kiti perka pagamintas pramoniniu būdu. Tie, kurie patys gamina geležtes, savo ruožtu skirstomi į peiliakalius (kai geležtės kalamos) ir peiliadirbius-šaltkalvius (kai geležtės gaminamos „šaltkalviniu“ būdu). Peiliakaliai geležtes dažniausiai kala iš to, kas „papuolė po ranka“, o peiliadirbiai-šaltkalviai paprastai perka kokybišką peilių gamybai geriausiai tinkantį plieną. Tokių geležčių ruošinių dažniausiai įsigyjama užsienyje. Rankenos paprastai gaminamos iš medienos (karelinių beržų, juodmedžių), rečiau iš ragų ar kaulo, įvairių dabar populiarėjančių sintetinių medžiagų.
...ir nekuklūs meistrų darbai
Ar kas gamina Lietuvoje peilius iš damaskinio plieno, kuris ir šiandien laikomas visos ginkladirbystės etalonu?
„Taip, – teigia pašnekovas. – Lietuvoje yra keli peiliakaliai, kurie patys kala damaskinį plieną. Tai Kęstutis Plyskaitis, Martynas Stankus, Vladas Kuzinas bei keletas kitų, įskaitant ir Ruslaną Vasilevskį, kuris, be kita ko, pats verda bulatą – plieną, anksčiau skirtą išskirtinai kardų gamybai. Tokių meistrų, kurie įvaldę bulato gamybos technologiją, visame pasaulyje – tik kelios dešimtys.“
Ypač gera peilių kokybe išsiskiria Tomo Kučiausko medžiokliniai peiliai, daugelyje pasaulio šalių jau senokai sėkmingai parduodami su prekės ženklu GIKO. „Tomas, – pabrėžia peilininkų gildijos vadovas, – neeilinis peiliadirbys, savo peilių gamybai naudojantis pažangiausias medžiagas ir technologijas.“
V. Nauso teigimu, dažniausiai mūsų meistrai gamina medžioklinius ir universalius turistinius peilius. Taip pat populiarėja nedideli kasdien nešioti ir naudoti tinkantys peiliukai. Gana gerus virtuvinius peilius gamina Andrius Tričius („TRC Knives“). Kitos paskirties (pvz., skirti žvejybai) peiliai gaminami retai ir dažniausiai tik pagal individualų užsakymą.
O štai V. Motūza specializuojasi rekonstruodamas istorinius mūsų protėvių peilius pagal archeologų įvairių laikotarpių ir vietovių radinius. Jo gaminami peiliai – tai bandymas atkurti IV–XVIII a. naudotus peilius ir jų autentiškus gamybos būdus.
Kiek kainuoja?
Išskyrus prasimušusį į pasaulines rinkas T. Kučiauską, jau pragyvenantį tik iš peiliadirbystės, deja, visi kiti mūsų meistrai yra priversti turėti dar ir kitą pragyvenimo šaltinį. Tad jie peilius gali gaminti tik laisvalaikiu. Kaip jiems sekasi pardavinėti savo kūrinius?
„Visaip būna, – aiškina V. Nausas. – Kieno dizainas ir kokybė – geresni, tie lengvai parduoda, kas daugiau eksperimentuoja ar tik neseniai pradėjo gaminti, tų peilius perka rečiau. O sunkiausiai parduodami daug darbo pareikalavę, todėl, suprantama, brangūs peiliai. Tokie būna su bulato ar damaskinio plieno geležtėmis, jų metalinės rankenos – meniškai graviruotos, o medinės – ne prasčiau išraižytos.“
Deja, Lietuvoje vis dar gajus stereotipas: mokėti už rankų darbo peilį daugiau nei 300 litų – brangu. Pašnekovas neslepia pasipiktinimo: meistras, peiliui pagaminti paaukojęs mėnesį, neretai turi parduoti savo gaminį už tokią kainą, už kurią vos atsiperka medžiagos ir darbas. Pačiais kukliausiais skaičiavimais, tai tik kiek daugiau nei 1000 litų.
Daugumą mūsų potencialių pirkėjų ar užsakovų tokios kainos šokiruoja, tad brangius Lietuvos meistrų peilius perka arba užsieniečiai, arba mūsiškiai kaip bendrą dovaną.
„Palyginti su jau seniai pripažintais Europos šalių peiliadirbiais, mūsų meistrai jiems nenusileidžia, kai kada net ir lenkia konkurentus savo peilių kokybe. Mat vokiečių, austrų, čekų peiliadirbiai daugiau gamina brangių, gausiai dekoruotų ar kitais būdais meniškai apipavidalintų peilių, kurie labiau skirti kaboti ant sienos, nei lupti žvėries kailį po medžioklės. O mūsų peiliadirbystė dar tik pradeda vystytis, ir jos tradicijos kuriamos bemaž nuo nulio“, – pabrėžia V. Nausas.