Yra begalės būdų kaip galima pailsėti, bet ar dažnai pagalvojate, kad visas vasaros atostogas būtų galima praleisti sėdint ant dviračio? Ir ne šiaip važinėjantis, bet kartu į kelionę pasiėmus visus savo namus. Ar daugelis ryžtųsi pasiimti miegmaišį, palapinę, šiek tiek drabužių, keletą smulkmenėlių, viską susikrauti ant dviračio bagažinės ir mėnesiui palikti civilizuotą pasaulį?
Yra žmonių, kuriems toks keliavimo būdas yra savaime suprantamas, išsvajotas ir vienintelis. Vienijami šios idėjos jau trečius metus iš eilės VŠĮ „Špikis“ nepelno siekianti organizacija suburia žmones, pasiryžusius visas savo atostogas praleisti ant dviračio. Tolimos kelionės tai tik viena iš veiklų kuriomis užsiima ši organizacija, nes jos pagrindinis tikslas atskleisti žmonėms ką reiškia keliauti dviračiu ar tai būtų kelių valandų pasivažinėjimas po miesto apylinkes, ar kelių savaičių kelionė į tolimus kraštus. O geriausiai viską pasako „Špikis“ kuriami dokumentiniai/nuotykiniai filmai, kuriuose pasakojama apie kraštą, kelionėje kylančius sunkumus ir džiaugsmus.
Praėjusios kelionės nepraėjo be nuotykių. Islandija pasitiko nepatirtu ir neįsivaizduojamu vėjo stiprumu, kurio gūsiai siekė 25 m/s. Tokio stiprumo šoninis vėjas tiesiog verčia nuo dviračio, o jeigu važiuoti pavėjui, galima pasiekti 30 km/h greitį neminant! Tačiau toks išbandymas tik smulkmena prieš aukščiausią pasaulyje krioklį, geizerius, spalvotuosius kalnus ir kitus gamtos turtus. O didžiausią įspūdį keliautojams paliko islandiškosios dykumos, kurios yra absoliuti retenybė europiečio akiai, toliai atsiveriantys, išvažiavus į jas, yra tiesiog kvapą gniaužiantys.
Tuo tarpu Rumunija metė iššūkį vingiuotais kalnų keliais, į vieną iš kurių, 1,6km aukštyje esančią Fagarų kalnyno perėją, keliautojams teko kilti net dvi dienas, nors tai tebuvo 30 kilometrų atstumas. Sustoti teko neplanuotai. Niekas nė neįtarė, jog toks trumpas atstumas gali pareikalauti nenusakomų pastangų ir atimti jėgas dar nepasiekus viršukalnes. Tačiau panorama, kurią vėliau padovanojo Karpatai, atpirko visas pastangas.
Šiais metais žygio vadovui ir VŠĮ „Špikis“ įkūrėjams gimė idėja aplankyti Altajaus Respubliką. Tai skurdžiai apgyvendinta Rusijos teritorija, pusantro karto didesnė už Lietuvą ir turinti tik apie du šimtus tūkstančių gyventojų. Pagrindinė priežastis, kodėl keliaujama būtent ten, yra nepakartojama laukinė gamta, kalnai ir jaudinanti nežinomybė. Niekada negali žinoti, kokius žmones sutiksi, ar bus įmanoma pakankamai dažnai pasipildyti vandens, maisto atsargas, ar įveiksi tuos ruožus, kurie kelionės maršrute pažymėti kaip bekelės? Keliautojų laukia du kilometrus siekiančios kalnų viršūnės bei neprognozuojami kalnų orai. Visa tai bus galima išvysti naujai kuriamame filme „Dviračiais per Altajų”, kuris bus platinamas Lietuvoje ir už jos ribų, stengiantis parodyti jį kuo platesnei auditorijai.
Pasiruošimo darbai prasidėjo maždaug prieš pusmetį maršruto planavimu ir komandos rinkimu. Pagrindinis kriterijus komandos nariui – noras keliauti ir būti komandos dalimi. Tokioje kelionėje pasitikėjimas, geranoriškumas yra vienas svarbiausių kriterijų. Būdamas kelyje, laukinėje gamtoje, be lydinčio transporto turi būti tikras, kad gali pasitikėti kitais ir kad pats nepalūžęs, tiek fiziškai, tiek morališkai, įveiksi visus iššūkius. Kitas ne mažiau svarbus klausimas – technika. Turint galvoje, kad svarbiausias kelionės dalyvis, be pačių keliautojų, yra dviratis, jo būklė yra gyvybiškai svarbi visos kelionės sėkmei. Taigi iš anksto rūpinamasi ne tik atsarginėmis detalėmis, techniškais tvarkingais dviračiais, bet ir apmokymais, kurie padėtų įvairių techninių gedimų atveju.
Keliautojai turės ištisą mėnesį pažinti šalį, o kai pasiteiravau žygio vadovo, kodėl net mėnesį, jis man atsakė, kad „gauti ilgesnes atostogas būtų sudėtinga“. Pažinti šaliai neužtenka nei savaitės, nei dviejų, tikriausiai neužteks ir mėnesio, bet ilgiau – juk ne trumpiau.
Per dieną įveikiama vidutiniškai 50 kilometrų (keliauninkai planuoja iš viso įveikti apie 1000 km), tai priklauso nuo to ar mini į kalną, ar nuo jo, ar važiuoji prieš vėją, ar pavėjui, ar atsilieki nuo grafiko, ar ne ir t.t. Kitaip tariant mini su pertraukėlėmis visą dieną kol lieka valanda iki saulės laidos arba kol nebegali daugiau minti, stoji, stataisi palapinę, verdiesi vakarienę, ilsiesi. Žinoma, ir keliesi ne su pirmaisiais gaidžiais. Vakarienė kaip ir visas maistas taip pat suplanuota iš anksto. Dažniausiai apsiribojama makaronais ir kruopomis, tačiau niekada negali žinoti, ką pasiūlys vietinė virtuvė ir žmonės. Su vandeniu situacija sudėtingesnė, nes jo reikia daug. Prieš kelionę gali tik maždaug įsivaizduoti, kur įmanoma pasipildyti vandens atsargas, tačiau yra tokių vietų, kur keliauji ir tik tikiesi, kad tekės koks žemėlapyje nepažymėtas upeliukas ar bus įsikūrusi sodyba. Be viso to niekada negali žinoti kaip seksis įveikti kelią, ar jis bus pravažiuojamas, ar jis iš viso bus, ar pavyks persikelti per ežerą, ar reikės važiuoti aplinkui ir taip sugaišti kelias papildomas dienas, ar dviračiai atlaikys, ar atlaikys patys keliautojai? Atsakymų į šiuos klausimus neturi niekas, net ir būsimo žygio dalyviai, tik laikas jiems parodys. O visi likusieji galės tai išvysti filme „Dviračiais per Altajų”.
Keliavimas dviračiu suteikia laisvę – tu pats pasirenki greitį, pasirenki maršrutą, pasirenki kada sustoti, kada važiuoti. Tai galimybė neskubėti, atitrūkti nuo kasdienybės šurmulio, savo kailiu išgyventi lietų, vėją, kepinančią saulę, būti viso to dalimi. Tai proga įveikus kalną, patirti neapsakomą ekstazę, kad tai pasiekei vien tik savo jėgomis. Galiausiai tai galimybė geriau pažinti savo draugus ir save. Kai tavo „namai“ keliauja ant dviračio bagažinės, o draugai šalia, su savimi turi visą savo pasaulį.
-Gamtosauga-
Dviračiai - viena ekologiškiausių transporto priemonių. NVO nariai populiarina aplinkai nekenksmingo laisvalaikio leidimo būdą, savo pavyzdžiu skatina sekti jų pavyzdžiu.
Dviratininkai pateikia papildomų faktų ir komentarų apie dviračių susisiekimo naudą miestams, aplinkos ir gyvenimo kokybės gerinimui. Užsienyje paskaičiuota, kad kiekvienas naujas dviratininkas taupo miesto pinigus. Todėl šiai infrastruktūrai skiriamas tinkamas finansavimas.
Pvz. Olandijoje dviračių takų infrastruktūra vienam gyventojui kainuoja 30 eurų (103Lt) kasmet. Šis skaičius apima tiek savivaldų, tiek vyriausybės skiriamas lėšas.
Pvz. Vilniuje transporto infrastruktūrai kasmet skiriama 65mln. litų, t.y. 130 Lt kiekvienam miesto gyventojui. Dar 1,8mlrd. kasmet skiriama valstybinių kelių priežiūrai ir plėtojimui. Tai sudaro 600 Lt vienam gyventojui. Iš kuro akcizo surenkama 1,2mlrd. Litų. Iš tos ženklios sumos dalį lėšų būtina skirti dviračių infrastruktūros plėtrai. Tai pagerintų susisiekimą, eismo saugumą ir sumažintų gatvių apkrovas miestuose.
Dviratininkystės nauda neapsiriboja vien išlaidomis. Paskaičiuota, kad dviratininkai neteršia aplinkos, mažiau serga. Tai yra papildomi sutaupymai aplinkos ir sveikatos apsaugai. Štai Grioningeno, Olandija miesto (170 000 gyventojų, 57% kelionių atliekama dviračiais, labiausiai „dviratizuotas“ Europos miestas) valdžia plėtoja dviratininkystės skatinimo programą, ir per 10 metų jai skiria ~84 mln. Lt.
Jie paskaičiavo, kad kiekvienas NEvažiuojantis automobilis jiems sutaupo ~720 Lt paslėptų mokesčių kasmet (sumažėjęs triukšmas, tarša, parkavimas, sveikata, kuriems reikia skirti papildomas lėšas). „Mes nenorime geros dviračių infrastruktūros, mes norime idealios infrastruktūros“, sako Grioningeno vyriausias miesto architektas van Werven. „Mes norime tokios dviračių infrastruktūros, kokia yra sukurta Vokietijoje automobiliams. Mes dviračiais važiuojame ne todėl, kad esame skurdžiai – žmonės čia turtingesni nei Anglijoje. Mes jais naudojamės todėl, kad tai yra smagiau, greičiau bei patogiau“.
