Su Antanu Kavaliausku, ne atletu, ne krepšininku, ne nekasdieniško ūgio žmogumi, ne biču, per metus uždirbančiu daugiau nei statistinis lietuvis, uždirba per dešimt. O su žmoniškosiomis vertybėmis.
Robertas Javtokas gauna traumą likus mažiau nei dviem savaitėm iki olimpiados ir rinktinė staiga lieka su vienu centru. Klaustukų lieka per daug, kad galima būtų tiesiog imti ir laukti. Po Kemzūros skambučio Antanas palieka Hjustoną ir skrenda į Lietuvą. Palieka žmoną, vaiką, atostogas ir važiuoja dirbt, padėt komandai sunkiu ir neaiškiu momentu. Meta viską, nors ir žinodamas, kad neturi garantuotos vietos ir yra tik planas B Kemzūros schemose – pasveikus Javtokui (deja, nebe) Kavaliauskas būtų vėl, antrą kartą šiais metais, atkabintas nuo rinktinės.
Bet žaidėjo tai nestabdo, nes rinktinė - tai svajonės išsipildymas. Nes dalyvavimas olimpiadoje sportininko gyvenime užima vieną iš aukščiausių vietų. Nes į rinktinę gali būt nebepakviestas daugiau gyvenime. Nes pagalba savo draugams, šaliai, yra aukščiau visko.
Kai tu neįsižeidi nepatekęs į galutinį dvyliktuką ir neprašai jokių garantijų prieš grįždamas – tu esi vertas pagarbos. Kai tu nekuri istorijų apie suplanuotą vasarą, stumdomus baldus, o padedi kada reikia komandai (šaliai), ne tada, kai tau reikia užsirekomenduoti prieš naują kontraktą su klubu – tu esi vertas pagarbos.
Tikrai ne kiekvienas viską metęs skris keliolika valandų per Atlantą iki Lietuvos, kad kankinamas aklimatizacijos galėtų sportuot (dirbt) ir treniruotis su komanda.
Už visa tai ir reikėtų lietuviškajam A.K. pastatyt paminklą. Už pavyzdį, kurį jis rodo tiek mums, gerbėjams (ypatingai jaunajai kartai), tiek kolegoms krepšininkams.
Ką manai D-Mo? Ką manai Martynai G?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!