Šiuolaikinis žmogus gali daug papasakoti apie laisvę, judėjimą, bendravimo džiaugsmą, socializacijos procesą. Kalbėti apie žmones visada yra lengva, juk viskas taip artima ir patirta. Prabilus apie gyvūnų teises ore įsivyrauja nemalonus šaltukas – kiekvienas turi skirtingą nuomonę.
Aišku viena, gyvūnų skriausti negalima. O kaip atskirti, kur skriaudimas, o kur ne, kai, pavyzdžiui, kalbame apie delfinus, gyvenančius nelaisvėje. Juk atrodo, kad šis gyvūnas nuolat šypsosi. Net tada, kai jam garsiai plojama.
Lietuva be delfinų, bet su jūrų liūtais ir ruoniais
Jau porą metų „lietuviški“ delfinai gyvena Graikijoje, Atikos zoologijos sode. Kol labai gyvūniją mylintys tautiečiai liūdi, kad sumokėję kelis litus Jūrų muziejui negali matyti įspūdingų delfinų pasirodymų, graikai džiūgauja, kad šie jautrūs žinduoliai atsidūrė jų rankose. Graikija yra antroji šalis Europoje, kur yra draudžiamas gyvūnų naudojimas cirko pasirodymams – jokių pasilinksminimų, koncertų, festivalių ir parodų. Atrodytų žengtas didelis žingsnis gyvūnų teisių apsaugos link. Dabar Atikoje rengiami delfinų pasirodymai švietėjiškais tikslais. Būtų įdomu pamatyti, kuo švietėjiškas pasirodymas skiriasi nuo cirko.
Kol Lietuva nesusigrąžino savo delfinų, pramogų ieškančios žmonių akys nukrypo į kitus Jūrų muziejuje gyvenančius žinduolius. Šiuo metu čia įsikūrę Baltijos pilkieji ruoniai, Rytų Atlanto paprastieji ruoniai, Šiaurės jūrų ir Kalifornijos jūrų liūtai.
Lietuvos Jūrų muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Nina Puteikienė paklausta, ar gyvūnų netrikdo žiūrovų keliamas triukšmas, sakė, kad visi muziejuje laikomi gyvūnai natūralioje gamtoje gyvena didelėmis bandomis iki kelių tūkstančių gyvūnų. Riaumojantys jūrų liūtai prilygsta geram orkestrui. Todėl muzika ar plojimai jų netrikdo. O kitokio triukšmo muziejuje tikrai nėra.
Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos direktorės Brigitos Kymantaitės teigimu nelaisvėje gimę jūros žinduoliai pasirodymo metu nejaučia tokio streso kaip tie, kurie gimė laisvėje, bet, deja, savo gyvenimą turi baigti delfinariume. „Delfinas yra laukinė būtybė, įpratusi ir turinti gyventi vandenyne, didelėje erdvėje. Per dieną šie žinduoliai gali nukeliauti apie 50 kilometrų. Joks baseinas nesuteiks tokios judėjimo laisvės ir atitinkamo reljefo, naugalų ir kitų gyvūnų rūšių“, - pridūrė B. Kymantaitė.
Pasirodymų metu netgi gali atrodyti, kad gyvūnai patys tuo mėgaujasi. Deja, tokie pasirodymai nėra delfinų natūralaus elgesio pavyzdys. Visa tai – dresūros rezultatas. Negalime žinoti, kokius jausmus kelia delfinui priverstinis bendravimas su žiūrovais. Gyvūnas neturi galimybės atsitraukti ir išvengti nemalonaus kontakto.
Dėl trumplaikės pramogos traukiame jūros žindulius iš natūralios aplinkos nesusimąstydami apie gyvūnų patiriamą išgąstį, stresą ir šeimos netekimą.
Delfinų terapijos programa
Po delfinų išgabenimo iš Lietuvos, visuomenėje nuaidėjo pasipiktinimo banga, kad mūsų gimtoji šalis liko be delfinų terapijos. Daugelis žmonių šventai įsitikinę, kad ši terapija turi stebuklingą poveikį. Visgi nereikėtų pamiršti, kad terapija nėra gydymas, o delfinai neturi stebuklingų gydomųjų galių.
Paklausus gyvūnų teisių apsaugos organizacijos direktorės, ar yra įrodymų, kad būtent delfinai padeda sergantiems žmonėms, moteris papasakojo, kad tiesioginių įrodymų nėra. „Delfinų terapija yra brangus dalykas – 1 valanda kainuoja 200 litų. Paprastai pirmieji susitikimai su delfinais kelia milžinišką stresą ne tik gyvūnui, bet ir vaikui. Mažieji bijo didelio žinduolio, klykia, verkia. Gyvūnas tuo metu irgi išsigąsta ir blogiausia, kad jis neturi, kur pasislėpti ar nutraukti seansą, jei nenori būti su žmogumi, kadangi susitikimas vyksta nedideliame baseine“, - sakė pašnekovė. „Viena mamytė po kelių delfinų terapijos užsiėmimų pasakojo, kad vaikučiui labiau padėjo ne buvimas su šiuo gyvūnų, o laikas praleistas vandenyje ir atpalaiduojantis jo poveikis“.
Brigita Kymantaitė pasakojo, kad ji kreipėsi į LR Sveikatos ministeriją, norėdama sužinoti, ar delfinų terapija yra apskritai patvirtinta kaip programa, kurioje numatyta gyvūnų gerovės taisyklės, žmogaus apsauga nuo didelio žinduolių sužeidimų, ligų pernešimo ir panašiai. Ministerijos pateiktame atsakyme buvo parašyta: „Šiuo metu galutinių mokslinių įrodymų, kad terapija su gyvūnais (zooterapija) yra efektyvesnė už kitą terapiją ar kitas gydomosios pedagogikos taikomas priemones, nėra todėl Sveikatos apsaugos ministerija taisyklių/tvarkos terapijai su gyvūnais nėra nustačiusi.“
Nederėtų pamiršti fakto, kad terapijos seansuose dalyvauja itin pažeidžiami žmonės, turintys fizinių ar psichinių negalių bei nusilpusį imunitetą, tad juos sužeisti dar lengviau. Kartais užtenka vien gyvūno neatsargumo ir gali įvykti nelaimė.
Kiti gyvūnai, kaip ir delfinai terapijos metu, sugeba sukelti sensorinį stimuliavimą. Įvairios terapijos su gyvūnais taip pat gali daryti poveikį ir žadinti naujus pojūčius, naudojant gyvūnų kailį, plunksnas ir žvynus, unikalius garsus, naują aplinką (pavyzdžiui, tvartą ar lauką) ir įvairius judesius. Vienintelis unikalus delfinų terapijos elementas yra vandens naudojimas. Tačiau jį galima taip pat pakeisti hidroterapija - įvairios temperatūros gėlo vandens procedūrų naudojimas gydymui.
Turime daug alternatyvių gydymo terapijos būdų – garsų, spalvų, kvapų, vandens terapijos, galiausiai jau minėtas bendravimas su nuo seno prijaukintais gyvūnais. Svarbiausia, kad šie būdai veikia ne ką prasčiau už delfinų gydymą, tik yra kur kas humaniškesni.
Jūros žinduolių grąžinimas į natūralią aplinką – įmanomas
Reabilitacijos programa truko beveik dvejus metus, jos metu delfinai buvo mokomi įgūdžių, kurių jiems reikia, kad išgyventų laisvėje. Žingsnis po žingsnio Tomas su Miša buvo mokomi, kaip susimedžioti maisto, taip pat buvo mažinamas kontaktas su žmonėmis, leidžiant delfinams tapti vis savarankiškesniems. Pagaliau po ilgų ir sunkių mokymų abu gyvūnai buvo pasirengę kelionei atgal į Egėjo jūrą.
Praėjo mėnuo nuo delfinų išleidimo į laisvę, ir viskas klostosi nuostabiai! Jie puikiai sugeba išgyventi ir be žmonių pagalbos, patys susimedžioja maisto. Delfinai laisvai plaukioja jūromis - tai, kas atrodė sunkiai įsivaizduojama, tapo tikrove. Tai dar kartą atskleidžia mums, kad gyvūnus puikiai galima reabilituoti ir grąžinti atgal į natūralią aplinką.
Tiesa, kartais tenka gyvūnus gelbėti ir iš jų natūralios aplinkos. Nina Puteikienė pasakojo, kad pavasarį Baltijos pilkieji ruoniai randami sužaloti, sergantys jūros pakrantėje ir į Jūrų muziejų atvežami gydymui bei reabilitacijai. Kadangi išslaugyti, sustiprėję gyvūnai yra sugrąžinami į Baltijos jūrą, muziejininkai rūpindamiesi jais stengiasi jų labai nepripratinti prie žmogaus, kad sugrįžę į jūrą, galėtų toliau normaliai gyventi.
