Nuo pat draugystės pradžios nesijaučiu labai jam reikalinga. Tiesiog, kaip oficialus priedas, įrodantis visiems, kad jis rimtas vyras (jam virš 30). Pirmaisiais draugystės mėnesiais dažnai pykdavau už netinkamą elgesį vakarėliuose su kitom merginom, pavyzdžiui, jis mielai su kita nusifotografuodavo apsikabinęs, su manim nenorėjo fotografuotis, kartą kalbėjo su mergina, ir mane atvirai ignoravo, kai priėjusi jį apkabinau.
Dažnai planuodavo išvykas su draugais manęs nekviesdamas, ir pakviesdavo tada, kai pasakydavau, kad mane liūdina tokie jo sprendimai. Aišku, kartais viskas būdavo gražu, ypač, kai likdavome dviese. Tačiau mano savijauta vis tiek nesikeitė, jaučiausi netvirta šiuose santykiuose.
Kai su draugu buvome pora apie pusmetį laiko, pasidaviau pagundai susitikti su buvusiu draugu ir su juo pasibučiavau. Žinoma, po to jaučiausi šlykščiai ir nutariau daugiau taip niekad nesielgti, o draugui neprisipažinti.
Aš esu labai pavydi ir įtari, todėl po kurio laiko ėmiau tikrinti jo elektroninį paštą ir kaskart rasdavau ką nors, kad mane įskaudindavo.
Pavyzdžiui, kartą radau jo susirašinėjimą su draugu apie buvusį pasilinksminimą klube, laiške buvo minimos trys merginos ir jo kuprinėje rastas moteriškas šalikas. Man paaiškino, kad šalikas atsidūrė netyčia imant savo striukę. Patikėjau. Rasdavau itin malonių ir kartais dviprasmiškų susirašinėjimų su merginomis. O štai prieš keletą dienų atsitiktinai pamačiau, kad jis savo kompiuteryje žiūrinėjo pusnuogės merginos nuotraukas.
Paprašiau paaiškinti. Pasakė, kad jas atsiuntė mergina, su kuria susipažino pokalbių svetainėje, anot jo, niekad jos nebuvo sutikęs ir patikino, kad jai nieko neatrašė. Priverčiau jį parodyti savo el. pašto dėžutę. Išsiųstų laiškų dėžutėje radau krūvą laiškų visokioms merginoms, kai kurie laiškai rašyti labai seniai, bet keli buvo rašyti ir tuo metu, kai mes jau draugavome. Dalis laiškų buvo tik tokie, kur jis siuntė savo nuotraukas. Bet tą susirašinėjimą su ta mergina, kurios nuotraukas ir žiūrėjo, palaikė jau pusmetį.
Ji jam atsiuntė savo erotinių nuotraukų, jis jai atrašė, kad jam jos patinka. Kitą dieną rašė, kad nori daugiau nuotraukų, kad laukia jos toje pokalbių svetainėje. Laišką jai rašė ir tą dieną, kai buvo mūsų draugystės sukaktuvės. Man atsiuntė gražią SMS su žodžiu „Myliu“, o jai rašė, kad nori pakalbėti. Per Kalėdas rašė man SMS apie tai, kad turėsim vaikų, o jai parašė prašydamas atsiųsti seksualią nuotrauką... Ir paskutinis jo rašytas laiškas buvo prieš mėnesį, kuriame klausė, kaip jai sekasi... Atsimenu tą dieną. Jam grįžtant iš darbo susitikome pusiaukelėje, nes ėjau pas draugę, ilgai buvom apsikabinę ir kalbėjomės. Po to jis grįžęs sėdo prie kompiuterio ir parašė jai...
Kai sužinojau apie visus tuos susirašinėjimus, jis ėmė verkti ir sakyti, kad galvoja, jog jam neatleisiu, ir paprašė leisti jam pranešti apie skyrybas kitiems žmonėms. Aiškino, kad nesupranta savęs, kodėl taip elgėsi. Ta proga pasisakiau apie savo bučinius su buvusiuoju, nes pamaniau, kad būtų sąžininga abiems žinoti vienas kito nuklydimus.
Po ilgų pokalbių nusprendėm, kad nesiskirsime, ir vienas kitam atleidę būsim kartu. Tačiau jau trečia diena, kai man skauda širdį ir vis imu jam priekaištauti, nagrinėti viską iš naujo klausinėdama, kodėl taip darė, ko iš manęs jam trūko ir t.t. Jis savo ruožtu priekaištauja apie tuos bučinius...
O vestuvės po savaitės. Nebežinau, ar noriu tekėti, ar noriu su juo būti, bet nebėra laiko tikrinti savo jausmų. Pabėgti ar neateiti į vestuves neturiu drąsos, nes jaučiu atsakomybę prieš giminę ir draugus...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Sveiki, Jūs rašote, kad nežinote, ar norite tekėti. Ir kad neturite laiko suprasti savo jausmus. Jus spaudžia atsakomybė prieš giminę ir draugus: juk trejus metus esate kartu. Taigi, aplinka ir laikas yra jūsų valdovai. O jūs su savo jausmais... Ką ten jūs - tiesiog jaučiatės šitų galingų sūkurių nešama šakelė... Taip būna tuomet, kai aplinka yra galingesnė už žmogaus valią. Ir ši aplinka skubina, įpareigoja: kiek galima gumą tempti, skubėk tekėti, mums jau laukti atsibodo. Laisvės rinktis čia nėra. Galima tik pristabdyti ar paskubėti.
Tą patį tikriausiai jaučia ir jūsų būsimas vyras. Jį taip pat valdo galingos jėgos, tik į kitą pusę: seksualinis interesas, siekis žavėti ir būti apžavėtam. Žavėti reikia daug. Kiekybė pasidariusi svarbesnė už kokybę - kokia ten kokybė internetinėje pažintyje gali būti? Nepanašu, kad tai būtų testosteronas - tuomet jis neužsiiminėtų nuotraukomis ir apkabinimais, o tiesiog metodiškai mylėtųsi tai su viena, tai su kita.
Ne, jūsų aprašytas elgesys labiau būdingas ne „vyrui eržilui“, o žmogui, kuriam labai svarbu patikti, įsitikinti: tu patinki ir tau daug kas patinka. Tai, kad artėja vestuvės, tik kursto: žiūrėk, laiko tuoj nebeliks, vestuvės atims iš tavęs laisvę daryti tai vėl ir vėl; gaudyk savo šansą, nebūk kvailys, juk jos pačios prašosi; o galų gale visa tai taip nekalta ir be įsipareigojimų...
Taigi, ką galima patarti dviem žmonėms, kurie nelaisvi, nesirenka, o yra nešami galingų jėgų?
Patarti čia galima, tačiau kas iš tų patarimų? Galima tik pagalvoti, o kas atsitiktų, jei staiga viduje atsirastų laisvė paimti savo likimą į savo rankas?
Įsivaizduokite, kad jūs sulėtintumėte savo judėjimą link vestuvių. Atidėtumėt neribotam laikui. Manau, kad atsitiktų daug įdomių dalykų. Pirmiausiai, pasaulyje atsirastų viena skubotų santuokų mažiau. Antra, atsirastų galimybė dviem žmonėms patirti, ką iš tiesų duoda ryšiai su kitais žmonėmis. Jis išbandytų įvairiausius santykius, jūs irgi. Kas jus stabdo?
Na, štai jūsų pasibučiavimas. Kaip jūs rašote, „žinoma, po to jaučiausi šlykščiai“. O kodėl „žinoma“? Jei ne jūsų draugas, ar sustabdytų jus šis bučinys nuo naujų bandymų bučiuotis? Kodėl jums reikia save riboti, jei jūsų draugas savęs neriboja?
Manau, todėl, kad jūs savo viduje buvote nusprendusi savo bučinius dovanoti tik savo busimam vyrui. Nesvarbu, kaip jis besielgtų. Galbūt jūsų giminėje nuo seno priimta „atleisti vyrams paišdykavimus, nes visi jie vyrai, yra kuiliai“. O moterys, mat, kitokios. Jos turi eiti į santuoką, nes taip reikia. Juk svarbu būti geresnėmis už vyrus. Mes, moterys, būsime šventos. O jie turi jaustis kalti, blogi, purvini.
Bet jūs žinote: jis nėra blogas. Galbūt jis nuoširdžiai nori būti tinkamu vyru ir net verkia pagalvojęs, kad gali jūsų netekti. Jo ketinimai geri. Jis tiesiog nepasiruošęs dovanoti savo šypseną, komplimentus ir dėmesį jums vienai. Jam sueiti su jumis reikštų atsisakyti visų kitų - o kam to reikia? Tad išeina, kad jūs ruošiate save būti ištikima žmona, o jis ruošia save neįsipareigoti. Kas nelabai priklauso nuo jo gerų ketinimų ir pažadų. Jis, žinoma, gali daug ką pažadėti. Tik pasaulyje nėra tiek daug žmonių, kuriems duotas žodis yra garantas. Kitaip neprireiktų visokių visuomeninių sankcijų, spaudimo, kontrolės ir manipuliacijų.
O jų reikia ir reikia labai daug. Nors realiai yra labai mažai - papročiai dabar liberalūs, Bažnyčia mažai įtakinga, įstatymai svetimauti nedraudžia. Kuo dar galima pasikliauti, kad būtum tikras, jog žmogaus duotas žodis bus tesėtas? Visokie suvaržymai ilgą laiką buvo laikomi pančiais. Labai norėjosi laisvės. Todėl be šių sankcijų žmonės pažada vienas kitam „myliu“ , o po to parašo kam nors kitam SMS su pasiūlymu susitikti.
Dabar jus kontroliuoja giminė ir draugai - ačiū jiems už jų gerų ketinimus sukurti tvirtą šeimą. Tik kažin, ar tai paveiktų jūsų santuokinių ryšių tvirtumą. Na, gal kuriam laikui ir tektų vaidinti „pavyzdingą porą“, o ką tuomet daryti, jei vėl kas nors kam nors iš jūsų patiktų?
Todėl realiausia būtų žiūrėti į būsimą gyvenimą šitaip: jei jau aš susiduriu su tokiu jaunikio elgesiu, tad turiu save paruošti, kad su tokiu žmogumi man teks pragyventi daug metų. Ir galbūt jums tai priimtina: “Aš jį labai myliu, žinau, kad moku mylėti ilgai, moku tą meilę kurti, sugebu daug ką priimti - tad priimsiu jį tokį netgi kai abu būsime seni. Ir neketinsiu jo keisti - tegul būna donžuanas“.
Tačiau jei jūs to priimti negalite, o tikitės, kad jis pasitaisys, tai galite labai apsirikti: žmonės nesikeičia dėl to, kad kažkas juos labai myli. Jie tokiu atveju tik jaučiasi kalti, kad negali už tą meilę sumokėti tuo, ką mažai turi. Gerai, kai gali sumokėti pinigais: kai kurie laisvę mėgstantys vyrai duoda savo žmonoms pinigų visoms išlaidoms ir leidžia sau nuotykius: gavai savo, tai tylėk.
Analizuoti, kodėl vyrai taip elgiasi, galima tik lyginant juos su tokiu pat moterų elgesiu. Dažniausiai paaiškėja, kad didelių skirtumų čia nėra; kad priežastys čia ne hormoninės, o socialinės-psichologinės: daug partnerių - reiškia, mano statusas aukštas; galiu bet ką suvilioti - reiškia, esu įtakingas; „pakabinau“ gražų žmogų - tegu kiti mus pamatę pavydi.
Panašu, kad graži moteris šalia vyro - ženklas kitiems vyrams. O gražus vaikinas šalia moters - ženklas kitoms moterims. Ne kita, o savoji lytis turi įvertinti mano seksualinę galią (pamenate, jūsų draugo ir jo draugo susirašinėjimus?)
Todėl dažniausiai už tokio elgesio slypi siekis pakelti savo vertę, siejant kokybiškesnį gyvenimą su kiekybe: kuo daugiau – tuo geriau. Ar jūs išpažįstate tokias pat vertybes? Daugiau sekso - geriau, nei mažiau. Daugiau pinigų - geriau, nei mažiau. Daugiau vaikų - geriau, nei mažiau. Daugiau kambarių manuose - geriau, nei mažiau...
Tuomet jūs labai gerai suprasite savo jaunikį - kam jam jūs viena, jei geriau pakabinti daug? Ir sau jūs tuomet leisite daug meilužių, kaip kokia nors istorinė romietė Mesalinė ar rusaitė imperatorienė Kotryna. Tik statusą savo pakelkite - ir meilužių padaugės.
O jei jūs manote, kad kokybė yra svarbesnė už kiekybę, tuomet sustokite ir pasimėgaukite. Ir jei jums tai labiau patiks, tuomet ir netoliese atsiras toks pats kokybės mėgėjas. Tuomet jums pakeliui. Nes kas mėgsta kokybę, žino, kad santykiuose tai - unikalumas. Unikali moteris jūsų vyrui būsite jūs. Ir viena niekad nepakeis jam kitos.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
