Ši sistema atitinkamai formavo ir keleivių elgesį - jei buvo galimybių, dauguma stengėsi važiuoti tiesioginiu transportu, kadangi taip kelionės kaštai yra žymiai mažesni. Tiesa, pristatomi pokyčiai sukėlė nemažai nerimo ir klausimų daugeliui Vilniaus viešojo transporto keleivių.
Vilniuje reikėjo sudaryti galimybę važiuoti viešuoju transportu su persėdimu vienu bilietėliu, tačiau naujoji sistema, švelniai tariant, yra keista. Daugumoje Europos miestų sistema yra paprasta - perki bilietėlį ir su juo gali važiuoti visomis miesto transporto priemonėmis – autobusais, metro, tramvajais valandą ar pusantros - persėdimų skaičius yra visiškai nesvarbus. Didesni miestai dar yra suskirstyti zonomis - taigi tarifų kainos skiriasi ir nuo to. Numatyto laiko paprastai visiškai užtenka kelionei nuo vieno miesto galo iki kito. Bilietėlių pagal laiką niekur neteko matyti.
30-ies minučių kelionė turbūt yra naujovė visos Europos viešajame transporte, kuri privers daugelį keleivių drebėti dėl tų papildomų kelių minučių, kai laikrodis parodys, jog leistinas kelionės laikas jau praėjo. Turint omenyje dažnai nenuspėjamą situaciją Vilniaus gatvėse, pažadai, kad bus atsižvelgiama į vėlavimus - ne itin guodžia. Juolab, kad tikslesnės informacijos, kaip tai bus atliekama, nebuvo pateikta. O dar žinant kaip Lietuvoje visokie tikrintojai seka taisyklių raidėmis ir neatsižvelgia į situacijos esmę.
Problema, manyčiau, yra ta, jog norėta sudaryti galimybes pakeisti transporto priemonę, kas yra normalu daugelyje vakarų Europos šalių, tačiau nenorėta perdaug pakelti tarifų važiuojantiems nedidelius atstumus tiesioginiu maršrutu. Persėdimo galimybė yra itin svarbi, jei miestas turi išvystytą metropoliteno ir tramvajų tinklą. Tuomet autobusai dažnai naudojami privežti keleivius prie metro ar tramvajaus linijų ar sujungiant šias linijas. Visas keleivių pervežimo krūvis mieste tenka metro ar rečiau tramvajaus linijoms. Metro ar tramvajų linijų skaičius, be abejo, yra mažesnis nei autobusų linijų skaičius - keleiviai neišvengiamai žymiai dažniau keliauja su persėdimais, negu miestuose, kur važinėja tik autobusai ir troleibusai (pvz., Vilniuje).
Aš pats, tiesą sakant, ne itin dažnai naudojuosi viešojo transporto paslaugomis Vilniuje dėl to, jog jis yra neefektyvus, itin lėtas, autobusai ar troleibusai dažniausiai nešildomi ir nekondicionuojami, o kaina už važiavimą pradeda kandžiotis. Jei pagal naują sistemą už kelionę reikės mokėti po 3,50 Lt, t.y. daugiau, negu vieną eurą, tai kainomis praktiškai pasivysime daugelį vakarų Europos miestų, nors iki kokybės ir efektyvumo bus dar toli.
Vis laukiu kuomet Vilniaus transporto sistema bus pradėta tvarkyti iš esmės - apie metro turbūt nė nereikia svajoti, nors ji, pavyzdžiui, važinėja gerokai mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Lilis Bilbao ir pan. Puiku būtų bent jau mero pažadėtas greitaeigis tramvajus, tačiau kalbos ir lieka kalbomis. Aišku, tikėtis, jog tokie projektai atsipirks, yra naivu (jie niekur neatsiperka), tačiau miesto vystymuisi efektyvi keleivių transportavimo sistema, leidžianti sumažinti ir kamščius gatvėse ir užtikrinti miesto plėtrą, yra itin svarbi. ES parama galėtų būti viena iš tokios keleivių transportavimo sistemos finansavimo šaltinių.
Taigi, man, kaip retai važinėjančiam, aš spėju, kad dabar reikės kiekvieną kartą iš anksto išsiaiškinti, kiek laiko turėtų užtrunkti mano kelionė ir kokį bilietą pirkti. Juk tokia informacija stotelėse nebus pateikiama. Taip pat painu bus ir miesto svečiams. Kilus problemoms, linkiu jiems sėkmės aiškinantis su Vilniaus keleivių kontrole.
Aš, be abejo, linkiu, jog ši sistema veiktų sklandžiau, negu buvo diegiamas elektrinis bilietas, nes kitu atveju bus gadinami daugelio keleivių nervai. Kartais taip norėtųsi, jog reformas vykdytų žmonės, kurie naudojasi viešuoju transportu, o ne tie kurie įlipa į jį per viešasias akcijas nusifotografuoti spaudai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!