„Visos ligos – ne mano“
Liekna raumeninga Janinos figūrėlė, jaunatviška apranga, plastiški judesiai, šviesios garbanos... Iš tolėliau pašnekovę gali palaikyti paaugle mergaičiuke, ir tik iš arčiau matyti ne moksleivišką amžių išduodančios raukšlelės. Tačiau net priekabiausias vertintojas neišdrįstų pasakyti, kad ši moteris įžengusi į aštuntą dešimtį metų. Pastarąjį kartą Janiną buvau sutikusi jos gimtajame Kaune prieš ketverius metus, o dabar ji laksto pajūrio smėliu – dalyvauja alpinisto Vlado Vitkausko organizuotoje sveikatinimo stovykloje-seminare.
„Anksčiau stovyklai vadovavo šviesaus atminimo sveikuolis Eduardas Girčys. Jau daugelį metų čia susirenkantiems žmonėms vedu užsiėmimus: mokau, kaip taisyklingai mankštintis, atsipalaiduoti, išlaisvinti kūną nuo stingulio ir skausmų“, – pasakojo J.Vaizgielienė. Jos „firminę“ mankštą sudaro ir liekninamojo kvėpavimo, ir jogos, ir Tibeto pratimai, skirti kone visų kūno dalių būklei pagerinti, pradedant regėjimo gerinimu, baigiant raumenų nuovargio ir jo sukeltų skausmų šalinimu.
Janina sako, kad klysta teigiantys, jog dirbantiems fizinį darbą mankšta nereikalinga: esą per dieną sode, darže, laukuose ir taip pavargsta, raumenis išmankština. „Dirbant ilgai viena poza, pavyzdžiui, ravint daržus ar skinant uogas, sėdint prie kompiuterio, pertempiami vienos grupės raumenys, susidaro kraujo sąstovis, ima kamuoti skausmai, – pasakojo sveikuolė. – Žmonės skundžiasi, kad skauda strėnas, tarp menčių ar sprandą. Mankšta padeda atpalaiduoti pertemptus raumenis ir sustiprinti tuos, kuriems trūksta veiklos, valo organizmą.“
Sakyti, kad Janina – nieko apie sunkų darbą nenutuokianti miestietė, gebanti „tik“ pasimankštinti po gulinėjimo ant sofutės, yra didelė klaida. Prieš vesdama stovyklautojams mankštą moteris valandą bėgioja. „Judėti man būtina, aš taip pripratusi. Kaune tam prastesnės sąlygos, todėl bėgioju kas antrą dieną, o čia mane jūra, saulė, vėjas tarsi įkrovė – lakstau kasdien“, – pasakojo ilgametė Kauno jungtinio sveikatos klubo tarybos narė.
Kai jai užsiminiau, kad nė trupučio nepasikeitė per ketverius nuo paskutinio mūsų pasimatymo prabėgusius metus, sveikuolė nusijuokė: „Visi man taip sako. Sako, kad esu energijos kamuolys. O aš pati negaliu žiūrėti į veidrodį, nes man atrodo, kad atrodau prasčiau – tik to nerašykit! O sveikata, ačiū dievui, nesiskundžiu. Peršalimo ligas pamiršau jaunystėje, ir turbūt esu sveikesnė nei prieš daugelį metų.
Sveikuolė, mokslų daktarė Ksavera Vaištarienė, tyrusi mano organizmą virgulėmis, sakė, kad jo būklė – kaip 45-erių žmogaus. Tikiu tuo. Ligas išvijau sakydama, kad jos – ne mano, ir nėra ko joms prie manęs kibti. Jei tik gulėčiau ir kalbėčiau, kaip man skauda ir blogai, menka bėda dešimteriopai išaugtų ir taptų liga. O dabar kartoju sau, kad esu sveika, ir susirgimai nekimba.“ Tačiau taip buvo ne visada.
Laikė beviltiška
Janina pagal profesiją – gydytoja odontologė, kuri ir pati įsitikino, ir kitiems skelbia, kad nėra geresnio daktaro už patį žmogų ir Gamtą.
„Man nebuvo nė keturiasdešimties, kai eidama pajutau, jog mėto į šalis. Eidavau, regis, tiesiai, tačiau traukdavo į dešinę, linkdavo kojos, – pasakojo pašnekovė. – Staiga pakilo aukšta temperatūra, atsidūriau Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ir keturias paras išgulėjau komoje. Prisimenu, staiga išgirdau medikus sakant: „Ilgai ji negyvens.“ Jie nenujautė, kad girdžiu. Diagnozė – virusinis galvos smegenų dangalų uždegimas... Kai atsibudau iš komos, negalėjau nė pastovėti. Medikai padėjo įveikti kritinę būklę, tačiau liko parezė (dalinis paralyžius). Kojos buvo silpnos, jei sulenkdavau vienos rankos plaštaką, ištiesti negalėdavau, tad neklusnius pirštus tiesindavau kita ranka.“
Invalidumo medikė atsisakė, nutarė grįžti į normalų gyvenimą. Pusę metų beveik negalėjo vaikščioti. Vėliau ėmė treniruotis. Distancijos iš pradžių buvo juokingos. „Nueidavau nuo vieno elektros stulpo iki kito, ir tai būdavo laimėjimas“, – sakė Janina. Paskui distanciją pailgino iki tolesnio stulpo, vėliau – iki dar kito. Galiausiai sveikata taip pagerėjo, kad moteris ryžosi grįžti į darbą.
„Į darbą taip pat eidavau pėsčia 5 kilometrus, – savo sveikėjimo metodiką dėstė moteris. – Niekas nežino, kiek ištvermės bei jėgų prireikdavo įveikiant kiekvieną kilometrą. Buvo tikrai labai sunku. Tačiau įsigijau gausybę literatūros apie paliegusius žmones, kurie atkakliu darbu pasiekė stulbinamų rezultatų, ir ėjau pirmyn. Pagaliau sulaukiau dienos, kai ir iš darbo pajėgdavau grįžti pėsčia. O iki savo 50-mečio ir visai išsikapsčiau.
Operacijų puokštė
Tačiau likimas nutarė dar šiek tiek papokštauti, kad moteriai sveikti nebūtų per lengva. Iki 50-ojo gimtadienio ji patyrė 5 operacijas, vienos metu vos mirtinai nenukraujavo. Dvi operacijos „moteriškos“, tulžies, apendikso operacijos. Ir dar viena: reikėjo iš moters organizmo pašalinti per ankstesnes operacijas medikų „pamirštą“ ir supūliavusią servetėlę. Dar Janina anuomet susirgo dermatomiozitu (liga, kuri, vaizdžiai tariant, raumenis paverčia varške, ir laikoma neišgydoma). Mėnuo ligoninėje ir vėl – namo, medikų manymu, toliau egzistuoti. Gydytojai klydo. O neseniai Janina įveikė erkių sukeliamą Laimo ligą.
„Kaip medikė, nuoširdžiai tikėjau, kad medicina – visagalė. Dabar man gėda, kad būdama medikė aš nežinojau, kaip nesusirgti, o mokėjau tik kovoti su jau esančia liga. Niekas mūsų nemokė, kaip gyventi, kad nesusirgtum. Gal dabar medikus ruošia kitaip, tačiau mano laikais to nemokė“, – apgailestavo viena iš sveikatingumo Lietuvoje puoselėjimo pradininkių.
Anot J.Vaizgielienės, medikų įsikišimas kritiniais atvejais reikalingas. Tačiau rūpintis savo sveikata turi pats žmogus. „Visąlaik buvau optimistė. Kai skaudėdavo, galvodavau, kad tegu – praeis. Nes ne mano ta liga, o tik laikinai iš kažkur priklydusi“, – išmintimi dalijosi sveikuolė, kuri taip elgiasi iki šiol. Sulaukus penkiasdešimties, jos sveikata tapo tiesiog puiki. Jai keista prisiminti, kad kadaise medikai ją gąsdino, esą jos širdis silpna, prastai veikia vožtuvas.
„Pirmąkart matau pacientę, kuri ne sensta, o jaunėja“, – patikrinę kaunietės širdį neslėpė susižavėjimo medikai. Dabar Janinos širdis stipri ir nekelia jokių rūpesčių: ją dažnai galima sutikti bėgimo trasose, su bendraminčiais moteris nubėga dešimtis kilometrų, o kartą per dvi dienas įveikė 125 kilometrų distanciją. J.Vaizgielienė lanko sporto klubą, aerobikos treniruotes, čiuožinėja pačiūžomis, važinėja riedučiais, bėgioja ir labai daug vaikšto.
Sveikas gyvenimas daug nekainuoja
Janinos credo – nevalgyti rūkytų ir konservuotų patiekalų, patiekalų iš baltų miltų, nevartoti cukraus ir druskos. Ji žaliavalgė: tik labai retai vartoja termiškai apdorotą maistą, o dažniausiai valgo vaisius, daržoves, riešutus, įvairias sėklas, savo pačios keptą duoną.
Aplink matydama daugybę žmonių, besiskundžiančių sunkiu gyvenimu, krizėmis, Janina sako, kad jos maistas daug nekainuoja. Beje, moteris iki šiol neatsikratė 1975 m. gamybos „žiguliuko“, kuriuo prieš kelerius metus dar sėkmingai važinėjo. Tiesa, jam gendant, teko persėsti į naujesnę mašiną. Tačiau automobilio jai ir vyrui reikia tik tam, kad nuvažiuotų iš vieno miesto į kitą ar tolėliau į gamtą. Kaune jie su vyru bėgioja ar važinėja dviračiais, kuo daugiau stengiasi vaikščioti pėsti. Su sutuoktiniu, kurį užkrėtė sveikos gyvensenos idėjomis, moteris išgyveno per 30 metų. Janina įsitikinusi, kad laimė – ne dvarai, ne rūmai, o sveikas kokybiškas gyvenimas. Todėl ji niekada neniurzga ir puikia nuotaika geba užkrėsti kitus.
„Man gera, kai galiu daryti žmonėms ką nors malonaus, kai galiu priversti nusišypsoti nuliūdusį, kai gebu parodyti, koks gražus pasaulis, ir įtikinti, kad gyventi ir džiaugtis yra puiku, – pasakojo J.Vaizgielienė. – Nubundu rytą ir džiaugiuosi, kad šviečia saulė, kad šlama medžiai, žydi gėlės, čiulba paukščiai ir kad aš galiu visa tai matyti. Argi to maža? Kartais kaime žmonės skundžiasi, kad labai sunku išgyventi turint vos kelis hektarus. O aš manau, kad jie – turtuoliai, nes gali užsiauginti sveiko maisto, kvėpuoti tyru oru. Turiu kelis arus, juose auginu šeimai šviežių daržovių, salotų, laukuose prisiskiname dilgėlių, kiaulpienių, garšvų. Į parduotuvę beveik nevaikštau – ką man ten pirkti?“
