Mudu apie tai šnekamės ir tai tikrai ramina, nes žinau, kaip jis mato ateitį ir kokių turi planų. Abu turime bendrą nuomonę apie santuoką ir vaikus. Esu studentė, o jis jau dirbantis žmogus. Kaip sakiau, santykiai tikrai klostosi gerai, tačiau paskutiniu metu vis labiau aštrėja viena problema tarp mudviejų. Jo darbas yra naktinis, tad grafikas gerokai skiriasi nuo manojo. Galėčiau net teigti, kad jis darboholikas, nes apsiėmė net kelis verslus. Visa tai gerai, tačiau nuo to kenčia mūsų bendras laikas.
Suprantu, kad negaliu reikalauti jo aukoti darbo, kad būtų su manimi, tačiau paskutiniu metu vis labiau jaučiu, kad esu antroje vietoje po darbo, kad ir kaip tai būtų sunku pripažinti. Man yra nelengva su tokia mintimi susitaikyti. Mudu kalbame ir apie tai, tačiau mažai kas gali būti pakeista, kadangi jo toks darbas.
Kalbant apie savo bendrą ateitį visad jam užsimenu, kad nenorėčiau, jog sukūrus šeimą, jo taip dažnai nebūtų namie.
Jis nori vaikų kaip ir aš. Aš tiesiog baiminuosi, kad mums tapus šeima, situacija mažai pasikeis dėl jo darbo. Jis pats yra sakęs, kad sukūręs šeimą, sumažins krūvį, nes yra savininkas savo kelių verslų ir jam lengviau koreguoti savo darbo grafiką, tačiau šiuo metu, kol esame pora, o ne vyras ir žmona, jis šios situacijos neplanuoja keisti.
Vieni jo žodžiai mane nustebino, kai jis pasakė, jog tereikia man tarti galutinį žodį, jog būsiu su juo, susituoksiu ir susilauksime vaikų, tuomet jis pakeis savo gyvenimo būdą, kas liečia jo darbo situaciją. Aš juo tikiu, tačiau iki to laiko dabartinė situacija nekintanti ir tai man kelia nerimą.
Dažnai mūsų susitikimai būna atšaukti, nes jis būna per daug pavargęs po darbo ir turi išsimiegoti, o vėliau iš jo tesulaukiu atsiprašymo ir to paties pasiteisinimo, jog buvo labai užimtas, dirbo ir tai aš turiu priimti bei suprasti. Aš tai suprantu, bet ilgainiui nebesinori to paties iš jo girdėti.
Nežinau, kaip geriau derėtų pradėti su juo pokalbį, nors esu sakius, kaip jaučiuosi dėl šios situacijos ir jog man trūksta žmogaus, kai imame retai matytis. Nenoriu jo prarasti, nes jis man tikrai yra brangus ir jį nuoširdžiai myliu kaip ir jis mane, tačiau šiuo metu jaučiuosi pasimetus, kaip geriau prisitaikyti ar spręsti šią situaciją. Taipogi nenoriu jaustis nuolat antra eilėje po darbo. To nesinori ir mūsų ateity, kas mane labiausiai ir gąsdina.
Ar yra išeitis kaip tapti svarbesne nei jo darbas? Suprantu, kad tai skamba ganėtinai savanaudiškai iš vienos pusės, tačiau jo noras turėti šeimą ir ją kurti su manimi lyg pranoksta visą darbo svarbą, bet šiuo metu jo veiksmai tai parodo kiek kitaip.
Ačiū, kad perskaitėte šį laišką, ir tikiuosi, kad patarsite bei padėsite man šioje situacijoje, nes nebežinau į ką daugiau kreiptis, o planuodama su juo nuoširdžiai apie tai pasikalbėti, norėtųsi būti kiek pasiruošusiai ir situacijos nepaversti į konfliktą. Labai ačiū už Jūsų atsakymą.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Savo laišku palietėte išties sudėtingą pasirinkimų vietą: santykiai ar darbas. Abu dalykai neginčijamai svarbūs asmens augimui, brandai, saviraiškai. Tačiau vis dažniau pirmasis suvokiamas kaip erdvė, kuri gali egzistuoti pati savaime, tuo tarpu antrajam, kuris atneša akivaizdžius rezultatus, skiriama vis daugiau laiko, energijos, minčių.
Jūsų nerimas, kaip būti su žmogumi, kuris savo gyvenimą šiuo metu yra paskyręs karjerai, pelnui, potyriams, kuriuos gauna per veiklą, yra labai pagrįstas. Ir natūralu, jog pažadai jo nesumažina.
O nesumažina ne be pagrindo. Čia galima atsiremti į kelis dalykus. Pirmasis, tai apsisprendimo metu aktualiausia yra patirtis, kurią išgyvename dabar. Žinoma, mums daro įtaką praeities išgyvenimai.
Tačiau remtis ateities pažadais išties labai rizikinga, nesaugu ir netikra. Juo labiau, kad santykiai reikalauja kūrimo ir ateiti iki taško, kuomet pasirenkame atiduoti savo gyvenimus vienas kitam, taip pat reikalauja pastangų, bendro laiko kartu, stebėjimo, pažinimo, dalinimosi.
Taigi pojūtis, jog pirmiausia turite atitikti tam tikrus kriterijus, tai yra, tapti žmona, mama ir tik tuomet gausite galimybę būti kartu, tik tuomet būsite pasirinkta yra natūralus ir nuosekliai kylantis iš judviejų bendrystės ypatumų. Tačiau kaip padėti kitam pamatyti savo santykio alkį, bendrystei skiriamo laiko svarbą atsakyti nėra taip paprasta, kaip ir tai padaryti.
Pabandysiu pasitelkti Harriet Goldhor Lerner (Pykčio šokis. 2000 m.) naudota poros, kaip šokėjų metaforą. Partnerių buvimą kartu galima prilyginti šokančiai porai. Tas šokis abiems yra žinomas, seniai įvaldytas ir abu gerai žino, kokius žingsnelius reikia žengti vienam, kuriuos kitam.
Tačiau šokėjų atstumas toks glaudus, jog vienam pakeitus kryptį, stabtelėjus ar pradėjus judėti kita kryptimi, kitas niekaip negalėtų šokti įprastų žingsnelių. Jis gali sustoti ir kurį laiką priešintis, galbūt stebėti ir rinktis, sekti ar ne, galbūt bandyti prisitaikyti kitokiam šokiui arba nuspręsti nebetęsti ir pasitraukti.
Taigi jūsų santykyje nepanašu, kad jūsų draugas ką nors keistų tol, kol jūs nežengsite kitokio žingsnio nei iki šiol. Laiške galima įskaityti jūsų baimę stipriau išreikšti savo poreikį išgyventi bendrystę. Juntama, kad norite išvengti konfliktų.
Panašu, jog ieškote būdo kaip neskausmingai, subtiliai būtų galima pakoreguoti savo mylimo žmogaus pasirinkimus. Visgi jūsų partnerio aistra darbui, verslui, panašu, yra labai stipri ir čia be galo svarbu atsakyti sau, kaip jūs jaučiatės ir ką pati renkatės daryti. Ne galvojant apie tai, jog ta situacija kažkada pasikeis ar, kad jūsų draugas ją pakeis.
Bet kaip galite jūs tai pakoreguoti? Gali būti, kad savo tvirtesne pozicija, savo pasirinkimais, didesniu ir drąsesniu atvirumu apie tą situaciją jūs galite padėti savo mylimajam ateiti į apsisprendimo tašką. Kita vertus, ir pačiai svarbu nepasiduoti nuostatai „negaliu be jo gyventi“, „jis yra mano gyvenimas“, „padarysiu viską, kad tik būtume kartu“, o artėti prie didesnio įsiklausymo į save, jautrumo savo poreikiams, susijusiems su judviejų santykiais. Ir būtent bendrystės tikrove, o ne idėjiniu lygmeniu.
Trumpai tariant, jei norite keisti situaciją, verta pažvelgti, ar turite jėgų ir drąsos tai daryti. Ar tikite, kad draugas jus mylės ir rinksis ir tuomet, kai būsite tvirtesnė savo pozicijos atžvilgiu? Bet kokiu atveju verta įvardinti, kaip yra, kiek galite priimti kito asmens pasirinkimą didžiąją laiko, minčių, jėgų dalį skirti darbui, o kiek ne, kiek jis jau ima žeisti? Ir ką galite padaryti pati, kad santykyje įsivyrautų tam tikras požiūris, taisyklė, kurianti ryšį ir jį palaikantį.
Svarbu klausti savęs ir to, kiek esate laisva rinktis, kaip būti šiame santykyje? Kaip sako porų konsultantas Denis Sonet, santykio orumą parodo nuostata „aš tave myliu, bet galiu gyventi ir be tavęs“. Tai padeda ne tik paklusti, prisitaikyti, bet įgyti drąsos įnešti ir savo dalį į jums svarbią bendrystę.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
Harriet Goldhor Lerner. Pykčio šokis. 2000 m.
