Išgyvenimas – tai aktyvi veikla, nukreipta gyvybės, sveikatos bei darbingumo išsaugojimui ekstremaliomis sąlygomis, panaudojant viską, ką pateikia aplinka ir įgytos teorinės žinios bei praktinė patirtis.
Iš įvairių veido parametrų galima spręsti apie žmogaus charakterį, tik jam būdingas savybes ar gilesnes vidines problemas.
Žandikaulis atspindi pasitikėjimą
Taisyklingas gražus žandikaulio kampas, daili žandikaulio linija – tai ne tik duoklė grožiui. Psichofiziologijos požiūriu taisyklingas žandikaulis yra žmogaus vidinio pasitikėjimo, kurį jis jaučia ramioje aplinkoje, požymis.
Šis rodiklis labai svarbus žmogaus organizmo prisitaikymo prie naujų sąlygų procese, įskaitant ir klimatines bei geografines (aklimatizavimo). Jį nulemia organizmo sugebėjimas išugdyti prisitaikymo reakcijas, nukreiptas į savo normalaus funkcionavimo palaikymą.
Evoliucijos požiūriu kramtymo funkcija yra tarp pagrindinių žmogaus veiksnumo parametrų: gyvūnas, nesugebantis sukramtyti maisto, pasmerktas žūčiai. Bet kramtomųjų raumenų užduotis tuo neapsiriboja – jie aktyviai dalyvauja ir mūsų psichiniame bei emociniame gyvenime.
Žandikaulio instinktyvinis spazmas streso bei pavojaus momentu – tai senas mūsų organizmo refleksas. Prisiminkite grėsmingą gyvūnų išsišiepimą, kai jie ruošiasi puolimui ar gynybai. Skirtingai nei mūsų žmogiškieji stresai (lėtinio, ilgalaikio, ilgai trunkančio pobūdžio), staigus adrenalino išskyrimas trumpai trunkančio streso metu sukeldavo viso organizmo mobilizavimą – kramtomųjų raumenų, lūpų, žandų, dantų kraujotakos sustiprėjimą darbui pratęsti. Iš esmės – medžioklei, tai yra, prasimaitinimui gauti. Ir tolimesnis pagauto grobio valgymas bei pasitenkinimas pasisotinus visiškai suniveliavo šį stresą, panaikinant žandikaulių spazmą ir išskiriant opiatinio pobūdžio hormonus – endorfinus (džiaugsmo hormonus).
Tokio pobūdžio stresas – tai norma, nesukelianti negatyvių padarinių. Daug svarbesnis, didelės žalos atnešantis yra nuolatinis stresas. Tai, kaip mes įveikiame gyvenimiškus sunkumus, kitaip tariant, vyriškai „sukandus dantis“, nulemia žandikaulių lėtinį spazmą, kuriame, kaip seife, užantspauduojamos tokios neužgesintos emocijos, kaip užslėptas įniršis, agresija, nepasitenkinimas.
Būtent dėl šios priežasties apatinio žandikaulio ir viršutinio žandikaulio tvirtinimosi vieta, kramtomasis raumuo, tampa „silpna grandine“ ir pirma mūsų veido senėjimo priežastimi. Tuo labiau, kad kalbama ne tik apie kosmetinį trūkumą. Kramtomųjų raumenų persitempimas sukelia daugelį negatyvių pasekmių ir sveikatai: suspaudžiami seilių liaukų latakai, per didelis krūvis žandikaulių sukandimo metu sukelia greitesnį dantų dilimą, suprastėja jų būklė bei maitinimas, nusitrina emalis, atsiranda sukandimo sutrikimų, parodontozė.
Smakras taip pat labai svarbus žmogaus psichinių ir fizinių savybių požymis. Pagal biologinį analogiškumą su gyvūnijos pasauliu smakro susmukimas reiškia demoralizavimą bei gynybinių savybių praradimą, atsparumo stresui sumažėjimą.
Su amžiumi smakras susmunka 70% atvejų. Tai susiję ne su kuo kitu, o su žandikaulių lėtiniu spazmu. Šiam procesui tęsiantis tam tikrą laiką, yra sukeliami veido proporcijų pakeitimai. Žandikaulio kampas tokiu atveju prispaudžiamas į viršų, atitinkamai, smakras, panašiai, kaip antras sūpynių galas, nusileidžia žemyn. Be to, nuolat suspaustos lūpos, nuoskaudos reakcijos, sukelia smakrinio raumens lėtinį spazmą, jam „vampyriškai“ išsiurbiant gyvybingumo syvus iš smakro kaulo.
Taip pat skaitykite: Kaklo statika ir ilgis nusako žmogaus būdo bruožus bei sveikatos būklę
Siaurėja regimas pasaulis
Akių forma ir antakių išlenkimas taip pat parodo ne tik būdingas žmogui savybes, bet ir atspindi jo amžių bei sveikatą. Jų būklė susijusi ne vien tik su pačio žiedinio akies raumens tonusu, bet ir su akį supančiais raumenimis - kaktos raumenimis bei smilkininiu raumeniu.
Žmogaus regėjimo spektras, biologiniu požiūriu, yra labai svarbus jo sugebėjimui išgyventi. Kai iš viršaus pradeda smukti kakta, iš šono, kaip akidangčiais, pridengiamos akys, smilkiniai, žmogus tampa labiau pažeidžiamas. Jis siauriau apžvelgia erdvę, o turint trumpą ir mažai judantį („osteochondrozinį“) kaklą, (apie jį rašėme anksčiau) yra didelė tikimybė būti „suėstam“ priešų.
Periferinio matomumo parametrai tiesiogiai susiję su mūsų psichologiniu, mentaliniu senėjimu – domėjimosi aplinka praradimu, mūsų akiračio susiaurėjimu. „Panašiai, kaip akidangčiai ant akių“, – sako žmonės tokiais atvejais, nes žmogus nebepastebi to, kas anksčiau jam buvo automatiškai apžvelgiama. Jo regimas pasaulis susiaurėja ir žmogus pradeda jį matyti iš savo akių orbitų, kaip iš okuliarų. Patarlė „toliau savo nosies nemato“ įgyja tiesioginę prasmę.
Atspindi seksualumą
Arba, pavyzdžiui, mūsų lūpos. Jos taip pat atitinka biologinius kriterijus ir priskiriamos prie buferinės organizmo sistemos. Juk jos atsakingos ne tik už kalbos formavimą arba emocinį, seksualinį atvirumą, bet ir dalyvauja virškinimo sistemoje. Apatinė lūpa skirta maistui paimti ir sulaikyti. Viršutinė lūpa, kaip pagalbinė, tik prilaiko maistą. Todėl viršutinės ir apatinės lūpos receptoriai formuojasi skirtingai ir atstatyti su amžiumi prarastą lūpų formą būtina, atsižvelgiant į šias savybes.
Taisyklingai funkcionuojant tokį parametrą (kaip lūpų forma) įmanoma atstatyti.
Tai susiję ir su visais aukščiau išvardintais faktoriais, kurių praradimas ne vien tik amžiaus kaltė, o tik procesas, kurį galima pasukti atgal.
Kaktos, smilkinių ir žiedinių akies raumenų hipertonusų (spazmų) sumažinimas padidina periferinį regėjimą, atstato anksčiau turėtą gebėjimą žvelgti plačiau. Kartu grįžta ir ramus kaktos tyrumas, atviras išplėstų akių žvilgsnis.
Naudojant natūralius būdus smakrui, taisyklingam žandikaulio kampui bei jo gražiai linijai atstatyti, mes niveliuojame organizmo senėjimo pasekmes ne tik išoriškai (estetiškai), bet ir iš vidaus (fiziologiškai). Mes tampame stipresni, reiškia, ir seksualiai patrauklesni, kadangi antrasis Gamtos įstatymas – giminės pratęsimas, priverčia priešingą lytį instinktyviai orientuotis į asmenybes, sugebančias išgyventi ir apginti jų bendrus palikuonius.
Bus daugiau.
