Tokią nuomonę viešame laiške išsakė filosofas Arvydas Šliogeris, filosofas Edvardas Čiuldė, Seimo pirmininkės patarėjas Laurynas Kasčiūnas, chemikas Vytautas Daujotis, ekonomistas Antanas Buračas, signataras Romualdas Ozolas, filosofas Vytautas Radžvilas, filosofas Vytautas Rubavičius, visuomenės veikėja Angonita Rupšytė, Nijolė Sadūnaitė, teisininkas Vaidotas Vaičaitis, signataras Zigmas Vaišvila ir kiti asmenys.
„Mes, žemiau pasirašiusieji, nedviprasmiškai pareiškiame, kad Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas yra be išlygų smerktinas kaip didžiulis ir, deja, neatitaisomas nusikaltimas, kuriam negali būti jokio moralinio ir politinio pateisinimo. Tačiau šio nusikaltimo pasmerkimas neteikia jokio pagrindo vertinti tragiškus 1941 m. įvykius pagal supaprastintas ideologines schemas, taikant dvigubus moralinius standartus“, - teigia pasirašiusieji.
J. Ambrazevičių-Brazaitį jie vadina iškiliu patriotu ir valstybininku, kuris buvo priverstas vadovauti tautai nepaprastai sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Anot pasirašiusių asmenų, jo veikla negali būti vertinama supaprastintai, vadovaujantis tik „dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis“.
Mokslininkai ir visuomenės veikėjai klausia, ar lietuvių tauta neturėjo teisės ginti savo laisvės ir priešintis sovietinei okupacijai ir aneksijai, ar sovietinio teroro ir trėmimų buvo jėga, galėjusi sutrukdyti karo pradžioje prasidėjusiam spontaniškam tautos sukilimui.
„Kaip turėjo elgtis Lietuvos piliečiai tomis aplinkybėmis: su gėlėmis išlydėti okupantų armiją, vietos komunistinius kolaborantus ir Pravieniškių, Panevėžio medikų bei Rainių budelius? Su ginklu rankose stabdyti Vermachtą tuo atveriant galimybę ir toliau vežti Lietuvos gyventojus į Sibiro mirtį, o besitraukiantiems okupantams – palikti Lietuvoje dar daugiau nužudytų nekaltų aukų?“, - klausia jie.
„Ar istoriniu požiūriu teisinga, o moraliniu – sąžininga, po daugiau nei pusės šimtmečio iš teisuolių pozicijos vertinti praeities įvykius žinant, jog tuometiniai jų dalyviai veikė ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis ir, kaip dažnai nutinka istorijoje, iš principo negalėjo numatyti daugelio savo sprendimų ir veiksmų tolesnių padarinių?“ - klausimus tęsė pasirašiusieji.
DELFI primena, kad 1940-1941 m. Lietuva buvo okupuota sovietų, tačiau jau 1941 m. birželio 22 d. sovietus pakeitė naciai. Nacių okupacija truko iki 1944 m., šiuo laikotarpiu mūsų šalyje buvo išžudyta apie 190 tūkst. žydų. J. Ambrazevičius-Brazaitis vadovavo laikinajai vyriausybei per birželio sukilimą prieš besitraukiančius sovietus.
Laikinoji vyriausybė bendradarbiavo su Lietuvių aktyvistų frontu, kuris palaikė pronacistinę politiką, tad jos vadovas J. Ambrazevičius-Brazaitis kaltinamas dalį Lietuvos piliečių – žydų – atidavęs diskriminacijai ir persekiojimui bei negynęs nuo masinių žudynių, kurias vykdė ne tik naciai, bet ir lietuviai.