Nenormalu, kai bebras yra visateisis paežerės miške šeimininkas, vienintelis galintis genėti ir retinti pakrantėje esančius medžius. Taip situaciją miškuose GRYNAS.lt konferencijoje „Ar miško savininkas šeimininkas miške?“ apibūdino Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas doc. Algis Gaižutis.
„Labai daug kas priklauso nuo žmonių kultūros. Jeigu tu su pagarba eisi į mišką neniokodamas uogienojų ar grybienos, jau daugelis problemų išsispręstų.
Netoleruotina kai pašalietis įsikrausto į sodybos kiemą ir išsirenka uogas ir grybus augančius savininko kieme ir dar prišiukšlina palikdamas „prisiminimą". Dideliuose plotuose savininkai laukia kultūringų lankytojų ir tikrai neprieštaraus, kad miške kas uogaus ar grybaus", - sakė konferencijos svečias.
Šeimininkas miške - bebras
Miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas pritarė skaitytojui, klausiančiam dėl bruzgynų retinimo.
Agronomai sako, kad kiekvieno medžio numesti lapai į vandenį prilygsta pusei tonos mėšlo. Apie kokią vandens švarą tuomet galime šnekėti? Visas reglamentavimas turi būti daromas logiškai, vadovaujantis sveiku protu. Asociacija teikia ir šneka, nuolat primena tai valdžiai ir tikisi, kad ateityje ne vien bebrai galės prižiūrėti pakrantes", - sakė A.Gaižutis.
Ginkluotas žmogus be savininko leidimo po mišką neturėtų vaikščioti
Klausiamas apie medžiotojų bei miško savininkų nesutarimus, asociacijos pirmininkas pastebėjo, kad šis konfliktas inicijuotas žmonių, siekiančių išlaikyti sovietines medžiotojų privilegijas.
A.Gaižučio teigimu, dabartinis medžioklės įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tą yra konstatavęs ir Konstitucinis teismas dar prieš septynerius metus.
Besitęsianti diskusija vyksta ne tarp miško savininkų ir medžiotojų, bet tarp medžiotojų turinčių žemės ir miškų nuosavybę ir medžiotojų, kurie jos neturi“, - sakė miškininkų atstovas.
Anot jo, medžioklė nėra pragyvenimo šaltinis. Tai brangus pomėgis. Medžioklės tvarką reguliuoja valstybė: kas gali medžioti, ką galima medžioti, kokiais terminais vykdoma medžioklė ir pan.
„Tačiau kieno žemėje medžioti turėtų būti susitarimo pagrindu tarp medžiotojų ir žemės savininkų, dabar gi einama komandiniu keliu, kuomet jau du kartus pratęstos medžioklės plotų naudojimo "sutartys" su jau seniai neegzistuojančiais kolūkiais, valdžia paskiria kuriuose plotuose medžiotojai medžios ir savininkas nepaliekama galimybė pačiam susitarti su medžiotojais dėl jo žemės naudojimo. Manyčiau, kad ginkluotas žmogus vaikščioti po svetimą nuosavybę nesuderinęs to su savininku neturi tam teisės".
Katės - didesnė grėsmė nei miško kirtimas?
Skaitytojo klausiamas, kodėl pavasarį, kai draudžiami miško kirtimai dėl paukščių perėjimo valstybiniuose miškuose, privačių miškų savininkai tai daro, įvardindami tai kitais žodžiais - miško retinimas, A. Gaižutis patikino, kad visi privalo vienodai laikytis nustatytų įstatymų tvarkos, tiek privačių miškų savininkai, tiek valstybių miškų valdytojai.
Anot jo, minimu laikotarpiu yra galimi tik plyni nedidelio ploto kirtimai brandžiuose miškuose.
Per metus kirtimų darbai apima tik vieną šimtąją miško ploto. Daug didesnė grėsmė yra intensyvus miškų lankymas, palaidi šunys ir katės, sparčiai plintančios kiaunės ir usūriniai šunys, kurie pasiekia paukščius, kad ir kur jie pasislėptų.
Gamta nėra izoliuota. Tiek vilkai su šunimis susilaukia palikuonių, tiek šernai su kiaulėmis, bet tai nėra masiniai atvejai. Nemanau, kad ūkininkai tyčia užsiima tokia veikla ir specialiai leidžia tokius mišrūnus į laisvę", - sakė VU docentas.
Mišką pirkti verta
Klausiamas, ar verta šiuo metu pirkti Lietuvoje miško žemę, ekonomikos docentas atsakė teigiamai: verta, kadangi miškas nenuvertės, o piniginiai ženklai vis labiau artėja prie savo tikrosios - popieriaus - vertės.
Lietuvoje miškų kainos nustatomos hektarais. Kaina šiuo metu svyruoja nuo 1000 Lt (jaunuolynas, kirtavietė) iki 60 000 Lt. Vidutiniškai kaina laikosi apie 6,5 - 7,5 tūkst. Lt už hektarą įvairaus amžiaus miško. Visuomet kainą lemia ne tiek faktinė medyno būklė, kiek įstatymais nustatytų apribojimų kiekis", - sakė A. Gaižutis, prognozuodamas, kad ateityje Lietuvoje miškingumas dar labiau padidės.
„Dabar miškingumas Lietuvoje siekia 33,2 proc., ir galėtų pakilti iki 34 - 35 proc. Eglės per 20 metų tikrai neišnyks, o klimato kaitos poveikį Lietuvoje matysime pastebimai mažesnį nei pietų Europos valstybėse, nes esame miškinga valstybė su dideliais vandens resursais, tas leidžia sušvelninti klimato poveikį", - sakė miškininkų atstovas.
Konferencijos svečias atkreipė dėmesį, kad miško kelių priežiūros tvarkymo klausimai šiuo metu lieka neišspręsti.
„Miškų urėdijos, tvarkydamos didelius plotus turi daugiau technikos ir gauna tam dalinį finansavimą iš valstybės biudžeto. Darbus miškuose tiek privačiuose, tiek valstybiniuose dažniausiai atlieka tie patys rangovai, išveža tos pačios transporto įmonės. Daugiausiai problemų kyla ne su savininkais, o su trumpalaikės naudos siekiančiais „verslininkais", kurie ten negyvena ir nusiperka mišką tik išsikirtimui. Manytume, kad sprendimas paprastas - urėdijoms turi būti skiriamos papildomos lėšos ir panaudojant turimą techninį ir specialistų potencialą būtų tvarkomi visi bendro naudojimo miško keliai.
Atsakingai dirbančios asociacijai priklausančios įmonės visada stengiasi palikti po savęs tvarkingus kelius, suderint darbus su aplinkinių žemių savininkais.
Valstybinių miškų privatizuoti nereikia
Atstovaudamas privačių miškų savininkams, A. Gaižutis pabrėžė, jog valstybinės reikšmės miškus privatizuoti būtų klaida ir jis to niekada nesiūlė. Anot jo, Vyriausybė galėtų ieškoti vis geresnių ūkininkavimo būdų.
„Saugomų teritorijų yra daug, pagal galiojančius saugomų teritorijų įstatymą, visos saugomos teritorijų kategorijos užima virš 65 proc. šalies ploto. Tačiau esmė ne tame. Svarbiausia kaip yra reglamentuojama veikla tose teritorijose. Porą pastarųjų dešimtmečių saugomos teritorijos buvo steigiamos urmu, o tik po to galvojama, ką gi tame plote saugoti ir dažniausiai viskas apsiribodavo draudimais neleisti nieko daryti.
Buvo šūkis: saugoti gamtą nuo žmogaus. Gamta ir žmogus iki tol gyveno darnoj ir visos tos saugomos vertybės susiformavo dalyvaujant žmogui, todėl fanatizmas aplinkosaugoje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, sukuria daugiau problemų, nei pasiūlo sprendimų, gal dėl to ir gyvas pasakymas: jei nori ką nors sunaikinti, leisk biurokratams pradėti saugoti", - ironizavo A. Gaižutis.
