Garsus šveicarų psichologas Karlas Gustavas Jungas 1921 metais parašė veikalą „Psichologiniai tipai“. Jis nustatė aštuonis charakterio tipus. Šeštajame dešimtmetyje jo sistemos pagrindu JAV psichologė Briggs-Myers sukūrė šešiolikos tipų klasifikaciją. Norėdami nustatyti savo tipą pagal Jungą, mums reikia rasti savo vietą tarp dviejų priešingų polių – dichotomijos.
Kai kurioms iš jų atrastas aiškus fiziologinis pagrindas, patvirtintas šiuolaikiniais tyrimais – kompiuterine tomografija bei branduoliniu magnetiniu rezonansu. Patarimas: žiūrėkime į tuos polius ne kaip į lentynėles, o kaip į savotiškas „sūpuokles“. Kuo daugiau vieno bruožo, tuo mažiau kito. Bet prisiminkime: mūsų sūpuoklės nestovi vietoje, jos juda. Taigi pradėkime!
Pirmosios sūpuoklės – racionalus ar iracionalus?
Dauguma psichologų sutaria, kad mūsų psichika naudojasi keturiais pagrindiniais instrumentais – logika, jausmais, pojūčiais (sensorika) bei intuicija. Šiuolaikiniai smegenų tyrimai parodė, kad vieni žmonės labiau linkę spręsti problemas naudodamiesi logika ir jausmais. Šios funkcijos vadinamos „racionaliomis“. Tokie žmonės, prieš reaguodami į situaciją, ją įvertina. Todėl jiems reikia daugiau laiko atsakyti į kieno nors pastabą ir reaguoti į veiksmą.
Jie sako: „Palauk, man reikia pasvarstyti“ (logika), arba: „Palauk, man reikia suprasti, ką jaučiu“ (jausmai). Kiti žmonės reaguoja į situaciją iš karto: „pamačiau – sugriebiau“ (sensorika), arba intuityviai („kažkas mane pastūmėjo taip pasielgti“). Sensorika ir intuicija vadinamos „iracionaliomis funkcijomis“.
Ar šios dvi funkcijų grupės prieštarauja viena kitai? Štai ką parodė tyrimai. Tarp racionalių ir iracionalių funkcijų rasta neigiama koreliacija, kurios dydis – 0,84. Tai reiškia, kad kuo labiau žmogus naudoja logiką ir jausmus, tuo mažiau – pojūčius ir intuiciją.
Jei vienas sūpuoklių galas kyla aukštyn, tai kitas būtinai leidžiasi žemyn. Žinoma, šios sūpuoklės nėra visiškais sustojusios – tuomet koreliacija būtų minus vienas. Tačiau tas, kas išmano matematiką, patvirtins, kad 0,84 – pakankamai didelis koeficientas.
O neurofiziologiniai tyrimai rodo, kad mąstant ir jaučiant aiškiai suaktyvėja priekinės smegenų skiltys, o reaguojant pojūčiais ir intuicija – smilkininės ir užpakalinės smegenų skiltys. Tačiau tai vis dėlto „sūpuoklės“ – juk smegenys veikia kaip visuma. Tiesiog vienų žmonių sūpuoklės dažniau nukrypsta į „racionalumo“ pusę, kitų – į „iracionalumo“. Praktiškai tai reiškia, kad:
Racionalieji į žmones ir pasaulį reaguoja kiek lėčiau, jiems reikia daugiau laiko įsijausti ir apmąstyti; jie linkę pagrįsti savo veiksmus; o kūno sandara ir temperamentas jų dažnai būna šizotiminiai (staigiai judantys astenikai ir atletai pagal Krečmerį).
Iracionalieji reaguoja tiesiogiai, iš karto, jiems nebūtina grįsti savo veiksmų, nes „ir taip viskas aišku“, kūno sandara ir temperamentas dažnai būna ciklotiminiai (lanksčiai ir harmoningai judantys piknikai pagal Krečmerį).
Antrosios sūpuoklės – logika ar emocijos?
Logika, kaip aplinkos vertinimas, neigiamai koreliuoja su emocijomis . Koeficientas nėra labai didelis, tačiau neigiamas –minus 0,48. Vadinasi, kuo labiau naudojama logika, tuo mažiau jausmų. Tiesa, toks atvirkštinis ryšys būdingas ne visiems, o tik 23 proc. tiriamųjų, o likusios dalies – 77 proc. – stiprios emocijos gali nepriklausyti nuo stiprios logikos. Todėl neskubėkime sakyti, kad protas nedera su jausmais. Nesidera tik kas ketvirtam žmogui…
Kitiems žmonėms ir jausmai, ir protas gali eiti drauge. Ir vis dėlto, logikai vertina aplinką ir žmones taip: „Pirmiausia turi būti tvarka, ir tvarka ne kieno nors kito, o mano!“ Jų didžiausias nusiskundimas skamba taip: „Nepakenčiu, kai žmogus nusišneka“.
Emocionalieji žiūri į pasaulį kitaip: „Pirmiausiai žmonės turi būti teisingi ir mylintys!“ O didžiausias nusiskundimas: „Taip daryti negerai, nesąžininga“.
Fiziologiškai naudojantis logika dažniausiai aktyvuojamas kairysis smegenų pusrutulis, o naudojantis jausmais – dešinysis. Kiti tyrinėtojai pažymi, kad už logiką atsako migdoliniai kūnai, o už jausmus – pagumburys.
Trečiosios sūpuoklės – intuicija ar sensorika?
Šių „sūpuoklių“ koreliacijos koeficientas toks kaip ir racionalių funkcijų – minus 0,48. Tai reiškia, kad kuo labiau žmogus naudojasi intuicija, kuo labiau gyvena asociacijomis ir fantazuoja, tuo mažiau gali tiesiogiai suvokti aplinką. Todėl apie intuitus mokytojai mokykloje dažnai sako: „užsisvajojęs“. Tuo pat metu tyrinėti tapetų raštą ir įsivaizduoti poilsį Havajuose nėra lengva, tiesa?
Įdomus pastebėjimas: kad išreikštų mintį, intuitai turi gestikuliuoti, neretai dešinės rankos pirštais: jais jie tarsi gaudo kažką ore ir prieš sakydami ištaria garsą „eee“ arba „na“ – taip jie aktyvina savo kalbinę zoną. Buityje jie dažnai būna išsiblaškę ir nėra labai tvarkingi, tačiau gerai numato ateitį. Intuito žvilgsnis nukreiptas į tolį, jis tarsi „ne čia“.
Sensorikai dėmesingi, gyvena „čia ir dabar“, žvilgsnis yra aiškus ir koncentruotas, negreitai persijungia, jie nelabai gerai suvokia laiką, sunkiai atlieka kelis darbus iš karto, o bendram temperamentui būdingas geraširdiškas egocentrizmas.
Neurofiziologai pažymi, kad už intuiciją atsakingas vadinamasis hipokampas – porinis darinys, fiksuojantis visokius signalus – ir tikėtinus, ir nelabai. O sensoriką – pojūčius, arba jutiminį aplinkos suvokimą – valdo smegenų žievė. Veiklą organizuoja jos kaktinės skiltys, kurios iš visos informacijos atrenka tik tą, kuri yra tikėtina. Štai kodėl intuitai yra nerimastingesni – jie numato aibę galimų pavojų (maža kas gali atsitikti). O sensorikai optimistiškesni ir tvirčiau stovi ant žemės (kas atsitiks, nežinau, svarbu, ką matau, girdžiu ir jaučiu dabar).
Ketvirtosios sūpuoklės – ekstravertas ar intravertas?
Ekstravertus ir intravertus skyrė ne tik Jungas, bet ir žinomas psichologas Eysenckas. Čia kalbama apie išorinę ar vidinę nuostatą, tai, kur dėmesį žmogus skiria dažniausiai. Ekstravertai – tai žmonės, kurie ieško energijos ir informacijos kreipdamiesi į aplinkinius žmones. Intravertai linkę kreiptis į savo vidų. Koreliacija tarp šių funkcijų neigiama: -0,85. Kaip atsiranda tokių skirtumų?
Neurofiziologai pastebėjo, kad ekstravertų iš pat pradžių būna palyginti žemas smegenų aktyvumo lygis. Todėl jiems reikia ieškoti naujų stimulų, kad jaustų komfortą. Jei stimulų nepakanka, jie jaučia diskomfortą, nuobodulį. Kuo labiau jie sujaudinti, tuo efektyviau dirba. Tiesa, dirbdami jie pasidaro daugiau nei intravertai pertraukų, kad galėtų paplepėti ir išgerti kavos.
Didžiausia vertybė jiems – veiksmų laisvė. Save tipiškas ekstravertas suvokia kaip objektą, kitus – kaip subjektus. Pasakyti jam: „Jūs sudėtingas žmogus“ – ne komplimentas, o priekaištas.
O štai intravertiškų žmonių smegenų aktyvumo lygis yra ir taip aukštas, ir jų užduotis – atvirkščiai, mažinti išorinius stimulus.
Aplinka, žmonės juos greitai ima varginti, ir jie ieško vienatvės. Didesnis nei ekstravertų ir jų jautrumas skausmui. Didžiausia vertybė – ne laisvė, o nusakomi socialiniai rėmai, suteikiantys saugumą ir ramybę. Intravertai yra jautresni už ekstravertus.
Eysencko tyrimai parodė, kad užlašinus tipiškam intravertui ant liežuvio keturis citrinos sulčių lašus, išsiskiria beveik dukart daugiau seilių nei ekstravertui. Save intravertas suvokia kaip subjektą, aplinkinius – kaip objektus. Pasakyti: „Jūs sudėtingas žmogus“ – jam geras komplimentas!
Tiesa, tyrimai parodė, kad didesnė dalis žmonių yra ambivertai, t. y. demonstruoja ir išorinę, ir vidinę nuostatas. O štai kraštutinių tipų yra mažiau. Todėl visus žmones pagal šiuos požymius galima suskirstyti vadinamąja Hauso kreive. Ji yra varpo formos – kraštutiniai tipai yra šonuose ir jų mažai, o tarpinių tipų daugiausia.
Keturios funkcijos
Taigi jau galime suptis iš karto keturiose sūpuoklėse! Kad neimtų svaigti galva, sustabdykime jas ir pažiūrėkime, kokios jų kombinacijos sudaro vadinamuosius „charakterių tipus“. Kiekvienas tipas turi tas pačias keturias funkcijas – logiką, jausmus intuiciją ir sensoriką. Tačiau dabar jau žinome, kad jos derinamos su racionalumu ir iracionalumu, su ekstraversija ir intraversija.
Ekstravertinės funkcijos – logika, jausmai, intuicija ir sensorika yra „objektinės“. O tos pačios funkcijos su intravertine kryptimi – „subjektinės“. Taigi viena iš šių funkcijų mums yra pagrindinė, programinė. Ją nusakyti galime taip: ką atrandame savyje, jei nukreipiame dėmesį į save, kaip į „daiktą savyje“?
Pavyzdžiui: „mąstau, vadinasi egzistuoju“ – tai subjektinė logika. Jai būdingas analizavimas, kitų žmonių loginių klaidų paieška, teoretizavimas. Arba: „myliu, vadinasi egzistuoju“ – tai intravertiniai jausmai. Jai būdingas dėmesys žmonių santykiams, moralės ir pareigos klausimams. Tai lyg nuolatinis vidinis moralizavimas ir aplinkinių smerkimas bei teisinimas, o išoriškai – savotiškas auklėjimas.
Antra funkcija dažniausiai naudojama santykiams su pasauliu ir yra darbinė. Ja mes pateikiame save pasauliui. Ir nusakyti ją galima taip: kuo mes pradžiuginame ar nustebiname aplinkinius? Pavyzdžiui: „man gerai sekasi valdyti žmones, kažkodėl visuomet tampu lyderiu“.
Tai rodo, jog darbinė funkcija – objektinė sensorika. Jai būdingas ryžtingumas, šioks toks įžūlumas ir veržlumas („pasitraukite, man bus patogiau sėdėti tarp jūsų!“). Arba: „stebinu aplinkinius netikėtais poelgiais ir nestandartiniais sprendimais“ – darbine funkcija čia tapo objektinė intuicija. Tai sugebėjimas greitai įvertinti objekto potencijas, kūrybinė fantazija, naujų ir originalių sprendimų radimas.
Trečia mūsų funkcija – „pagalbos šauksmas“ – dažniausiai būna silpnesnė. Ją nesąmoningai rodome kitiems, kai prašome pagalbos. Nusakysime ją taip: „kuri mano funkcija pažeidžiamiausia?“
Pavyzdžiui: „siaubingiausias dalykas, kai reikia pasirūpinti savo materialine nauda, finansais, organizuoti savo veiklą“. Čia į trečią vietą pateko objektinė logika. Tai sugebėjimas organizuoti veiklą, sudėlioti reikiamus rezultatui pasiekti veiksmus, daug ir logiškai įtikinėti kitus, veiksmingai artėti prie savo tikslo ir, nebijant apeiti taisykles, gauti sau praktinės naudos. Arba: „sunkiausia man – dalytis savo jausmais“. Čia silpnąja funkcija tapo objektiniai jausmai. Tai sugebėjimas atvirai reikšti savo jausmus, emocingai bendrauti, energingai ir kūrybiškai reikšti save aplinkiniams.
Ketvirtoji funkcija – sugestyvi, arba nesąmoninga. Ji mažiausia valdoma, todėl per ją pasaulis lengvai paveikia mus. Šiuo kanalu mums gali ką nors įteigti kiti žmonės. Pavyzdžiui: „pats maistu pasirūpinti nemoku, bet mane labai veikia tai, ar aš pavalgęs ir išsimiegojęs, todėl galiu išgyventi tik ypatingo komforto sąlygomis“.
Ketvirtoje vietoje yra subjektinė sensorika. Tai sugebėjimas jausti grožį ir patogumą, hedonizmas. Čia priklauso ir tingėjimas, ir jaukumas, ir komfortas, o žmogui, kuriam būdinga subjektyvi sensorika yra ketvirtoje vietoje, labai būdinga taupyti jėgas. Arba štai žmogus prisipažįsta: „Pats nenumatau ateities. Ko gero, kas nors man turi pasakyti, kad viskas bus gerai“.
Čia sugestyvi funkcija – subjektinė intuicija. Tai laiko pojūtis, sugebėjimas gyventi nuojautomis, prognozuoti, numatyti galimus pavojus.
Taigi mes jau galime atrasti savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Kitoje publikacijoje pažiūrėsime, kokių būna santykių tarp įvairių žmonių tipų, ir daug kitų įdomių dalykų.
Bus tęsinys
