Dviračių entuziastai Agnius Čiurinskas (36 m.) ir Ernestas Žemaitis (36 m.) prieš šią vasarą nusprendė pasiūlyti naują aktyvių atostogų galimybę – dviračių turą per Bulgarijos kalnus.
Susitikome su jais pasikalbėti apie šios šalies išskirtinumus ir projekto „Mountain Bike Tour“ idėją.
Dviračiais draugai labiau susidomėjo prieš kokius septynerius metus. A. Čiurinskas pasakojo, kad iki tol ant dviračio nebuvo užlipęs nuo mokyklos laikų, bet tokia proga pasitaikė poilsiaujant Druskininkuose. Tada išsyk nusprendė, kad šią transportą priemonę reikia įsigyti.
„Tada Lietuvoje dviračiais mažai kas važinėjo. Gatvėje dviratininkų beveik nematydavai. Nusipirkome dviračius, pradėjome dalyvauti įvairiuose maratonuose, važinėti aplink Vilnių, pamatėme, kiek čia daug nematytų vietų. Taip mūsų radiusas vis plėtėsi“, – kalbėjo jis.
E. Žemaitis prisiminė, kad dviračiais anuomet apskritai mažai kas važinėjo: „Dabar mieste jau galima pasivažinėti dviračiu, bet prieš kokius septynerius metus išvažiavus į gatvę visi pypsindavo, troleibusai spausdavo prie kelio krašto, vairuotojai net per perėją nepraleisdavo. Teko ieškoti vietų, kur automobiliai nevažinėja. Važinėjant aplink Vilnių, kurio apylinkės palyginti kalvotos, atsirado noras nuvažiuoti į tikrus kalnus.“
Kodėl būtent Bulgarija? Į šią šalį pirmiausia nuvyko A. Čiurinskas.
„Taip atsitiko, kad išvažiavau į Bulgariją ir, aišku, pamačiau kalnus, jų grožį, autentiką, civilizacijos nepaliestus kaimelius. Iš karto atsirado noras nusivežti ten ir dviratį. Atsivežęs dviratį pradėjau naršyti apylinkes. Kažkaip prisirišau prie Bulgarijos. Ši šalis patraukė laukiniškumu, ji turi kažkokio gyvybingumo. Žmonės ten labai draugiški. Pigu, skanu, oras geras – viskas puiku. Taip praėjo penki sezonai, atsirado kompanija.
Tik pradėjęs kalbėti bulgariškai iš karto susiradau vietinių bulgarų, su kuriais būtų galima važinėtis. Jie pradėjo man rodyti vietas. Tada čia papasakojau saviškiams, kaip ten įdomu, ir pradėjome važinėtis su jais“, – pasakojo A. Čiurinskas.
Pratinantis prie naujos šalies pasitaikė ir šokių tokių kuriozų. „Pačioje pradžioje man sunkiai sekėsi priprasti prie to, kad sakydami „taip“ bulgarai purto galvą, o sakydami „ne“ linksi. Tik vėliau išmokau kalbėdamas išvis nejudinti galvos“, – juokėsi Agnius.
E. Žemaitis teigė, kad projekto tikslas yra ne tik pakeliauti, bet ir suburti savotišką aktyvaus poilsio mėgėjų bendruomenę.
„Lietuvoje visi yra slidininkai ir kalnus mato tik žiemą, o mes ten važiuojame vasarą. Dviratis suteikia aštresnių akimirkų, nes gali leistis nuo kalno arba minti į jį. Galų gale gali įveikti gerokai didesnį atstumą. Bandome rasti tokių pat žmonių kaip mes. Tokia ir yra idėjos esmė – surengti stovyklą, žygį, kurio metu galima ne gulėti, o išbandyti save, pamatyti gamtos grožį. Maršrutai yra ne turistų, iš tikrųjų neišvažinėti.
Tuos pačius atstumus būtų galima nuvažiuoti ir lengvesniais keliais, bet mes specialiai norime žmonėms parodyti nuošalias vietas. Kalnuose visada yra į ką pasižiūrėti. Vakaruose gamta sutvarkyta, o Bulgarijoje viskas natūraliau, tikriau. Atrodo taip, kaip ir turi būti. Būdavo, įvažiuoji į kokį kaimą ir pasijauti lyg devynioliktame amžiuje. Diedukai jodinėja ant asilų, jokių mašinų, kai kur net elektros nėra. O kitur kantrastai – baseinai. Tai irgi šiek tiek traukia. Dabar viskas vienodėja. Nebėra tokio ryškaus skirtumo tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, Vokietijos. Visur tokie patys viešbučiai, visur toks pats aptarnavimas. O mes norime kitoniškumo, natūralumo“, – pasakojo jis.
Vyrų įsitikinimu, toks pabėgimas nuo civilizacijos garantuoja nepamirštamus įspūdžius. Tik taip gali patirti įdomių nuotykių, pamatyti, ko paprasti turistai nepamato. „Pernai keliaujant mus buvo užuolę šunys, didžiuliai aviganiai. Žmonių aplinkui nebuvo. Minu sau ir jaučiu, kaip lėtėja dviratis. Tada pastebėjau, kad į čiužinį, pritvirtintą ant bagažinės, įsikibę du šunys. Gerai, kad atbėgo piemuo ir juos išvaikė. Tiesa, čiužinukas buvo sudraskytas į gabalus“, – linksmai pasakojo A. Čiurinskas.
Jį itin žavi bulgarai ir jų svetingumas: „Žmonės ten labai draugiški. Svetingumas jau yra jų kraujyje. Tiek krikščionys, tiek musulmonai svečią priima kaip savą. Kartą buvo, kad vienas diedukas gal penkis kilometrus tempė mums didžiulį arbūzą norėdamas pavaišinti, o mes tiesiog neturėjome kur jo įsidėti. Buvo labai jo gaila... Jei dar pasakai, kad esi iš Lietuvos, jie tampa dar malonesni. Tarsi būtum atvykęs iš tolimos šalies.
Tiesa, nemažai yra prisimenančių Lietuvą dar iš sovietinių laikų. Vieną kartą atvažiavome į musulmonų kaimelį, kuris tarsi likęs devynioliktame amžiuje. Ten kaip tik porą mėnesių buvo sausra, o mums atvykus ėmė ir pradėjo lyti. Kaimelio gyventojai labai džiaugėsi ir sakė, kad mus Alachas atsiuntė. Tada davė mums tuščios parduotuvės raktą ir leido joje gyventi tiek, kiek norime. Malonus priėmimas yra viena priežasčių, kodėl šį turą rengiame ten.“
Dar viena priežastis – istorijos lobiai, kurių gausu Bulgarijoje. „Bulgarija turi labai ilgą istoriją. Ten yra net Romos imperijos laikų tiltų, miestelių. Kalnuose aptiksi apgriuvusių, išmirusių kaimų. Vieną sykį užtikome sugriuvusią cerkvę su dar išlikusiomis ikonomis. Gamtos paminklų irgi yra.
Pavyzdžiui, ten gali rasti olą, kurioje, remiantis mitu, lankėsi ir pats Orfėjas. Apskritai Bulgarijos istorija stipriai susijusi su senovės Graikija“, – kalbėjo A. Čiurinskas.
Turo organizatoriai pabrėžia, kad tokios atostogos tiks ir patiks toli gražu ne kiekvienam. Kelionei neabejotinai reikia ir šiokio tokio pasirengimo. „Mes iš karto perspėjame, kad reikalingas pasiruošimas. Žmogus, kuriam patinka aktyvus laisvalaikis, trasą tikrai įveiks, bet tam, kuris nesivažinėjęs jau dešimt metų ir aktyvaus laisvalaikio nemėgsta, nemanome, kad ši kelionė galėtų patikti. Tai nėra kažkokios lenktynės, bet pasiruošimo reikia“, – sakė E. Žemaitis.
Per dieną tektų nuvažiuoti penkiasdešimt kilometrų. Šis atstumas išskaidytas etapas, tad įveikti juos neturėtų būti labai sunku. Jis perspėja ir dėl kalnuose slypinčių pavojų: „Visiems bus privalomas draudimas. Be jo važiuoti niekam neleisime. Ten sąlygos natūralios, tikrai nebus taip, kad įmesime žmones į jau specialiai padarytą trasą, kurioje saugu ir nuobodu.“
Vis dėlto, jo teigimu, būtent natūralios sąlygos labiausiai ir žavi: „Atrodo, laikas bėga ir net šiek tiek gaila, kad tokios vietos po truputį nyksta. Norisi jas pamatyti, kol dar yra. Gali būti, kad po 10–15 metų civilizacija ateis ir ten, atsiras dviračių takų ir panašiai.“
Todėl šie vyrai ir kviečia žmones aplankyti kiek egzotiškas vietas, kol jų dar nepraradome.
