Rasti vietą

Jei sklypas standartinis, t.y. nedidukas, rasti vietą dar vienam statiniui bus nelengva, juk reikia suplanuoti takus, gėlynus ir kitus želdinius.

Pavėsinei reikėtų nuošalesnės vietos, tačiau vaizdas iš jos turi būti kuo geriausias. Kaip ir iš namo svetainės. Iš jos, beje, labiau norisi gėrėtis žaluma ir atsiveriančia erdve, o ne pavėsine, kad ir kokia daili ji būtų. Reikia įvertinti, kad pavėsinė niekur nedingsta ir žiemą, kai jos vaizdas malonus kur kas mažiau.

Renkantis vietą, verta pagalvoti apie tai, kada ketiname toje pavėsinėje būti – gerti ryto kavą, vakaroti ar vaišinti draugus savaitgaliais. Kaip tik tuo metu, kai būsime dažniausiai, ten ir geriausia turi būti.
Tarkime, rytais smagiausia, kai šviečia saulutė, o vasaros vidudienį labiausiai norisi pavėsio. Besileidžianti saulė yra ne tik maloni, bet ir spiginanti, tad jei plieks tiesiai į akis sėdintiesiems prie vaišių stalo, irgi nekomfortiška.

Rytų ar pietvakarių pusėje vasaros rytai bus saulėti ir šilti. Vakaruose rudenį ir pavasarį bus galima ilgiau mėgautis saule, bet nepamirškime, kad Lietuvoje vyraujantys vėjai yra šiaurės vakarų. Vėsesniu laiku jais tikrai nesidžiaugiame, o ir vasarą smarki liūtis su vėju išgins po rimtesniu stogu.

Žinoma, viskas priklauso nuo konkrečios vietos sąlygų, gal vėją sulaiko kaimynų namas, o saulę – aukšti medžiai. Tad pasirinkus galimą vietą, neprošal paeksperimentuoti – pasistatyti joje kėdžių ir leisti ten kuo daugiau laiko. Taip ir vaizdus patikrinsime, ir takelių patogumą išmėginsime.

Ar reikia?

Jeigu per kelias savaites laiko ilgėliau pabūti savo „pavėsinėje“ nerasime arba visai smagu bus tai daryti ir be stogo, galima permąstyti, ar tikrai reikia rimto statinio.

Gal pakaks iš lentų sukaltos aikštelės, kad į pievą nesmigtų baldai, o gal ir jos nereikia, nes malonu, kai kojas kutena žolė.

Juk kam reikalingi grindys ir stogas lauke? Kad kojos nešlaptų po lietaus ar nuo ryto rasos, o galvos nekaitintų saulė. Logiška, bet lietingai dienai turime namus, nuo saulės galime pasislėpti po plačiabryle skrybėle, skėčiu ar audinio stogeliu.

Įsirengus pavėsinę labai dažnai pasirodo, kad ilgai vakarojant trukdo uodai – reikia stiklinti sienas arba bent jau įtaisyti tinklelį. Taip įgyjame dar vieną namą – mažesnį, be patogumų, bet atskiriantį nuo gamtos.

Nesyk teko matyti, kaip stalelis kavai statomas tiesiog pievelėje tarp terasos su stogu ir pavėsinės, mat taip norisi saulutės ir pasimėgauti žemės pojūčiu.

Dar vienas pavėsinės minusas, kad joje po neskaidriu stogu būna ganėtinai tamsu. Tad tenka įvesti elektrą, o tuomet neretai atsiranda ir televizorius. Tokia jau šiuolaikinio miestiečio prigimtis – derinti sunkiai suderinamus dalykus, kurie savotiškai vienas kitą paneigia. Kokie ten saulėlydžiai ir ramūs pašnekesiai, žvelgiant į mirguliuojantį ekraną.

Kita vertus, viską nulemia gyvenimo būdas, yra šeimų, ypač auginančių vaikus, kurios vasarą visai dienai persikrausto į pavėsinę, o namo grįžta tik nakvoti. Sako, kad vaikai daug mieliau atbėga valgyti ir net popiečio nusnausti į pavėsinę, nei į namus.

Yra žmonių, kurie mėgsta pavėsinėje, o ne namo viduje darbuotis, nešiojamieji kompiuteriai sudaro galimybę kurti verslo planus ar rašyti poeziją gryname ore.

Tad prieš apsisprendžiant reikia labai gerai pasitarti su savimi.

Kaip išsirinkti ir derinti?

Dairantis pavasarinėse parodose bei mugėse atrodo, kad populiariausios pavėsinės iš rąstelių, papuoštos detalėmis iš kreivų medžių. Stogai būna nendriniai, teikiantys daugiausiai vėsos, arba medžio skiedrų ar bituminių čerpelių, po kuriomis įdienojus gali būti karšta.

Tokios pavėsinės – solidžios ir nepigios. Joms reikia palyginti daug vietos ir specialios erdvės. Šalia šiuolaikinio namo ir dar nedideliame sklype jos gali atrodyti kaip svetimkūnis – pagal stilių, medžiagas. Tačiau užmiesčio ar kaimo turizmo sodybose, prie pirtelių jos atrodo visiškai kitaip.

Tad prieš renkantis reikia labai pagalvoti apie sodybos visumą – investavus nemažai pinigų į kokybišką pavėsinę galima neapgalvotai sudarkyti bendrą vaizdą. O teritorijose, kurioms keliami didesni reikalavimai, pavyzdžiui, Kuršių nerijoje, tokią pavėsinę gali pareikalauti net nugriauti, mat ji nebūdinga tam kraštui.

Tiesą sakant, ji nebūdinga jokiai Lietuvos vietai, o yra atsakas į lietuvio širdies šauksmą – „archaišką“ rąstinį, tvirtą ir solidų pastatą. Jei prie širdies būtent toks ir tik toks, tai 9 kvadratinių metrų ploto pavėsinė kainuos 6–7 tūkstančius litų, neskaitant parengiamųjų darbų ir galbūt stogo dangos.

Prisitaikant prie šiuolaikinės architektūros ir pastaraisiais metais suplonėjusių piniginių, gaminamos ir karkasinius namelius (be dalies sienų arba su didžiuliais langais) primenančios pavėsinės. Jos šiek tiek panašios į verandas, tik pastatytas atskirai nuo namo.

Jas priderinti prie bendro vaizdo lengviau – galima pasirinkti net kokia spalva dažyti. Tokio tipo 12 vietų pavėsinė be stiklų, bet su lauko baldais, kainuoja apie 4 tūkstančius litų. Panaši, bet su stumdomaisiais stiklais, žinoma, brangesnė.

Daili, lengva, nesunkiai pritaikoma prie šiuolaikiškų statinių ir minimaliai nuo gamtos atribojanti (peršviečiama ir perpučiama) pavėsinė, labiau primenanti stogą ant medžio kolonų su šoninėmis atitvaromis ir baldais, kainuoja apie tūkstantį litų už kvadratinį ploto metrą.

Šios kainos labai apytikrės, nes priklauso nuo konkretaus projekto, tačiau jomis domintis reikėtų teirautis, kas į ją įskaičiuota. Mat jau sutarus ir atgabenus į vietą gali paaiškėti, kad reikia papildomai mokėti už transportą ir PVM, kas gerokai pakeičia galutinę kainą.

Alternatyvos

Kažkada tebuvo pavėsinės ir verandos. Tačiau atsiradus naujoms medžiagoms ir konstrukciniams sprendimams, galimybės gerokai pasikeitė. Labai išpopuliarėjo terasos, kurios daromos dabar kone prie kiekvieno statomo naujo namo. Patogu, nes tereikia atstumti stiklo duris, kurios išties yra langas, ir jau atsiduri lauke. Lentų grindys šiuo atveju pasiteisina – iš kambario patogu išeiti su šlepetėmis ar basam ir norisi nepersiauti sugrįžtant atgal.

Dar neseniai ant tokių terasų įrenginėdavo gana sunkius stogus, kurie gerokai pritemdydavo greta esantį kambarį. Dabar vis dažniau pasirenkamas storo stiklo stogas arba įrengiamas sustumiamas impregnuoto audinio stogelis. Nors šios konstrukcijos sąlyginai brangios, tačiau pigesnės nei pavėsinė, ką jau ir sakyti racionalesnį vietos panaudojimą.

Dabar viskas keičiasi greitai, kinta ne tik mados, bet ir gyvenimo būdas, todėl labai patrauklūs greičiau pakeičiami dalykai. Tarkime, nesinaudojant terasa galima tiesiog sustumti stogelį, o ant grindų sudėlioti vazonus su gėlėmis. Grožėsimės puikiu vaizdu prie pat lango ir nieko griauti nereikės.

Jeigu terasa bus po stiklo stogu, jis taip pat neerzins, tik štai lietus gėlių jau nebepalaistys net lietingą dieną.

Dar viena alternatyva – ne stacionari, o lengvų medžiagų pavėsinė. Jų galima įsigyti parduotuvėse, tačiau dažnokai jos atrodo ne itin patraukliai, nes dvelkia plastiku. Tačiau paieškojus galima užsisakyti ir kitokių, kurios bent iš pažiūros atrodo pagamintos iš audinio, yra gan stilingos, įvairių spalvų ir formų, taip pat ir apvalios. Jos kainuoja apie 1,5–2 tūkstančius litų su visu tinkliuku nuo uodų, o kartais dar ir to paties audinio užuolaidomis, suteikiančiomis privatumo. Tokią galima pasistatyti prasidėjus sezonui ir išardyti jam pasibaigus.

Svarbu

Pavėsinės, ypač sunkesnės, negalima statyti bet kur ir dar tiesiai ant pievos. Reikia paruošti pagrindą, o jei užmojai didesni, joje bus židinys, prireiks vandentiekio ir elektros, teks atvesti komunikacijas.
Jei statinys lengvesnis, jo vis tiek nereikia statyti ant juodžemio – pavėsinė tikrai sukryps. Gruntas turi būti tvirtas, sausas. Jei jis molingas, tai pavėsinę reikėtų statyti ant pamatinių stulpų – kuo jų bus daugiau, tuo konstrukcija bus tvirtesnė.

Dažnai išsiverčiama tiesiog reikiamose vietose sudėliojus betonines trinkeles.

Bet kokiam orui tinkama pavėsinė apačioje yra uždara iš visų pusių, paliekant tik angą įeiti. Tačiau po žiemos ar ilgo lietaus ji ilgiausiai būna drėgna ir nejauki.

Kuo pavėsinė atviresnė, tuo labiau jaučiamės esantys gamtoje, tačiau neįvertinus vyraujančio vėjo pavėsinės sezonas prasidės vėliau ir baigsis anksčiau. Nesmagu sėdėti, kai traukia vėjas. Geriau iš tos pusės iškart įrengti neperpučiamą sienelę. Kartais ji turi būti net per visą aukštį, jei vieta niekaip kitaip neapsaugota nuo vėjo.

Pavėsinės grindys dažniausiai dažomos arba lakuojamos matiniu laku.
Abi dangos ilgainiui nusitrina arba lupinėjasi, tad jei nenorėsime kas keletą sezonų jų atnaujinti, reikėtų rinktis maumedžio lentas, kurios nebijo drėgmės. Galima lentas dengti specialia alyva, tuomet atnaujinti bus paprasčiau, nereikės nuskusti senų dažų ar lako, pakaks gerai išplovus ir išdžiovinus padengti papildomu aliejaus sluoksniu.

Lietuvoje yra gaminama ir medžio sienoms apsaugoti skirta alyva su pigmentais, kurią itin vertina skandinavai, išperkantys didžiąją jos dalį. Šią alyvą lengva naudoti, ji gerai apsaugo medieną, lieka matyti jos raštas.