Vietoj monumentų – guoba
Artima aktorės bičiulė Daina Kazlauskienė pasakojo, kad į Pašušvį iš Kauno atvažiavo patys artimiausieji, kurie buvo kartu su Rūta ir džiaugsme, ir liūdesyje. Ten laukė kaimynai, seniūnas, Grinkiškio Jono Poderio vidurinės mokyklos bei Krakių gimnazijos, kurioje mokėsi R. Staliliūnaitė, mokytojai ir visi, kurie prisiminė aktorę, ją labai mylėjo ir gerbė.
Prie kapo padėjus gėles, šv. Mišias Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje aukojo klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius. „Mišios buvo nepaprastai iškilmingos ir gražios, giedojo Rita Preikšaitė, smuiku griežė Ilona Klusaitė“, – prisimena D. Kazlauskienė.
Pašušvio aikštėje priešais kultūros namus ir mokyklą buvo pasodintas Rūtos mylimas medis – guoba. Kai R. Staliliūnaitei buvo įteiktas Kauno garbės pilietės vardas, jos paklausė, ar norėtų, kad po mirties viena miesto gatvė būtų pavadinta jos vardu. Artistė pagalvojo ir atsakė, kad jos atminimui jokių monumentų nereikia. Juokaudama prisiminė ir Monikos Mironaitės draugišką pasišaipymą, kad kokia gi čia pavardė „Staliliūnaitė“, štai jos, Mironaitės, tikrai gražiai skamba... Paskui surimtėjusi atsiduso: tik norėtų, kad kur nors būtų pasodinta jos mylima guoba.
Ant Šušvės kranto, kur gyveno jos mylima babunytė, mamos tėviškėje, augo didelė, sena guoba. Kai 1993 m. artistė ryžosi palikti Kauno dramos teatrą, apsikabino tą medį, pakėlė akis į dangų ir pamatė džiūstančias, suvargusias, pagyvenusias šakas. Guoba tarsi pasakė: „Viskas, tu pavargai, išeik.“
„Rūta visą laiką mokėjo labai poetiškai, metaforiškai apibūdinti kiekvieną savo gyvenimo žingsnį“, – teigia artima jos bičiulė Daina.
Prie guobos nėra jokios atminimo lentelės, tačiau visi pašušviečiai žino, kad tai – Rūtos.
„Ir prie tos senos guobos turėtų atsirasti koks nors ženklas, kad tai ypatingas medis“, – mano D. Kazlauskienė.
Atminčiai – knyga ir suoliukas
R. Staliliūnaitė neturėjo brolių ir seserų, buvo vienturtė. Labai artimų giminaičių neliko, tik pusseserės bei pusbrolio šeimos. Pašušvyje atminimo pagerbime dalyvavo viena pusseserė iš tėvo pusės, kiti giminaičiai negalėjo atvykti.
Namelį, kuriame gyveno Rūtos babunytė ir mama, nupirko kaunietis. Sodyba pertvarkyta, tvarkingai prižiūrima. Rūta dar spėjo susitarti su naujaisiais sodybos šeimininkais ir sodyboje pastatė kryžių.
Aktorė pasirūpino, kad būtų sutvarkytos babunytės ir tėvų kapavietės Pašušvio kapinėse. Prieš mirtį nurodė, kad ir jos amžinojo poilsio vieta turi būti šalia tėvų, o ne Petrašiūnų kapinėse. Su skulptoriumi Sigitu Straigiu suderino antkapio projektą, uždengė vientisa plokšte, kurioje įrašyta iš vienos pusės mamos, iš kitos tėvo pavardės, o per vidurį kuklus įrašas „Artistė Rūta Staliliūnaitė“ ir iškalta rūtos šakelė.
Mamos mažą butuką R. Staliliūnaitė paliko kaimynams, sutarusi, kad jie prižiūrės kapus, o savo butą Kaune – draugės iš Pašušvio dukrai, savo krikštaduktei. Visas Rūtos archyvas pagal testamentą atiteko Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui. Kauno dramos teatre neliko nieko, išskyrus dailininko Vytauto Ciplijausko tapytą R. Staliliūnaitės portretą.
„Teatre naują salę, pavadintą „Rūtos“ vardu, žiūrovai priima kaip R. Staliliūnaitės, nes visi artistę prisimena ir myli. Tačiau iš tiesų „Rūtos“ pavadinimas reiškia tai, kad rekonstruojant teatrą
buvo supjaustyta sena scenos uždanga su rūtos simboliu. Kita vertus, pats žodis „rūta“, graži simbolika, vieniems siejasi su teatru, kitiems – su mylima aktore. Taip išvengta ir nereikalingų diskusijų, kodėl pagerbta ji, o ne kitas aktorius“, – mano D. Kazlauskienė.
Netrukus turėtų pasirodyti atsiminimų knygos. Dramos teatras irgi norėtų įamžinti aktorės atminimą: priešais teatrą Laisvės alėjoje pastatyti suoliuką su šuniuku (juos Rūta labai mylėjo) ir Merės Popins skėčiu. Teatro gerbėjai galės prisėsti, įsiamžinti prie vaikų ir tėvų pamėgto R. Staliliūnaitės sukurto Merės Popins personažo atributo. Nors visiems R. Staliliūnaitė yra Barboros Radvilaitės ir kitų įsimintinų vaidmenų simbolis.
„Žmonėms Rūta simbolizavo dvasingumą, nes buvo labai šiltas žmogus. Tai skambėjo ir prisiminimuose, visi kalbėjo apie jos vidinę šilumą, begalinį žmogiškumą, inteligenciją. Jai buvo visiškai svetimas chamizmas. Būtent tai ir lėmė jos išėjimą iš teatro“, – prisimena artima aktorės draugė.
Skaudžiai sužeista teatre
Kai teatre vyko reformos, Kultūros ministerijos sprendimu reikėjo mažinti trupę, aktorių etatai turėjo būti palikti tik patiems talentingiausiems. Režisierius Jonas Jurašas savo trupėje norėjo matyti R. Staliliūnaitę, tačiau per susirinkimą atleisti aktoriai ją puolė.
Rūtai neleido nieko pasakyti, nors ji norėjo paaiškinti padėtį. Artistė buvo skausmingai sužeista, patyrė didelį šoką, nebuvo pripratusi prie tokio vulgarumo, tuo labiau iš kolegų. Ji net nebuvo dėl to kalta, nes trupę formavo režisierius, panašūs dalykai dėjosi ir kituose teatruose.
Aktorė Jūratė Onaitytė pasakojo, kad po to susirinkimo namo Rūta grįžo labai susijaudinusi, verkdama. „Niekada nebuvau mačiusi jos tokios, Rūta niekada nerodė savo silpnumo, nesiskundė. Ji niekada nieko neapkalbinėdavo ir nesmerkdavo“, – prisimena J. Onaitytė.
Tas išpuolis ir paskatino R. Staliliūnaitę išeiti iš teatro. Po to įvykio ji nuvažiavo prie guobos.
Niekas nežino, kaip Rūta išgyveno be teatro. Nors žurnalistai norėjo išpešti nuoskaudas, ji niekada nieko nekaltino.
Vėliau R. Staliliūnaitė išreiškė save literatūriniuose vakaruose. Kai grįžo iš Amerikos, Kauno viešojoje bibliotekoje buvo surengtas vakaras, kuriame pasakojo savo įspūdžius. Visiems buvo be galo įdomu, salėje vos tilpo žiūrovai. Vakaras buvo filmuojamas, įrašo vėliau paprašė vienas gydytojas, dalyvavęs renginyje, norėjo vaizdo medžiagą parodyti kolegoms. O kitą dieną vienas iš tų gydytojų nuskubėjo į partijos komitetą ir informavo, kad R. Staliliūnaitė propaguoja... kapitalizmą.
Aktorę tuoj pat iškvietė „ant raudono kilimo“, partinis trenkė kumščiu per stalą, o Rūta ramiai pasiūlė pasižiūrėti įrašą, nes ji tik pasakojo tai, ką mačiusi. Pasižiūrėjo ir nerado, prie ko prikibti...
„Po to įvykio jau aktyviai rengdavome vakarus bibliotekoje. Su Rūta Staliliūnaite visą laiką artimai bendradarbiaudavome, todėl renginiai buvo prasmingi“, – prisimena D. Kazlauskienė, vėliau kartu su R. Staliliūnaite, Egidijumi Stanciku ir rašytoju Robertu Keturakiu įkūrusi Stasio Santvaro broliją.
Nenorėjo būti našta
R. Staliliūnaitė nebuvo vieniša, turėjo daug draugių, išsaugojo artimus ryšius ir nuo vaikystės laikų. Tačiau kai prireikdavo kokios nors pagalbos, nenorėdavo kitų apsunkinti.
„Ir kai sunkiai sirgo, kritiškiausiais momentais, labiausiai prisileisdavo mane, nors slaugiau ne tik aš, bet ir kitos artimos draugės, paskutinėmis dienomis prie jos lovos budėjo ir giminaičiai, o akis užmerkė prie savo pusseserės dukros. Sunkiai sirgdama manęs ji mažiausiai varžydavosi gal todėl, kad ir mano šeimoje tuo metu buvo sunkus momentas – daug metų slaugiau po insulto sergantį vyrą. Jis mirė po mėnesio, kai atsisveikinome su Rūta. Ji buvo mūsų šeimos narys, labai mylėjo mano anūką, kuris nuo gimimo serga cerebriniu paralyžiumi.
Bendraudavo su juo kaip su sau lygiu ir Martynui ji buvo didelis autoritetas. Jo gimtadienio proga Rūta padovanojo bilietus pirmoje eilėje į spektaklį „Merė Popins“ ir nuo scenos pasveikino Martyną. Jo tėvas, mano sūnus Darius, važiavo pagerbti aktorės į Pašušvį ir visą laiką verkė“, – prisimena D. Kazlauskienė.
Rūta niekada neprašydavo padėti, bet kai jai pasidarė sunku net ir vandens buteliuką iš parduotuvės parsinešti, Daina tiesiog įsakmiai pareikalaudavo sąrašo, ką nupirkti.
„Liepiau jai, kad ir naktį man skambintų, jeigu skubiai prireiktų į ligoninę. Ji žinojo savo diagnozę – auglį išoperavo per gimtadienį. „Štai kokią dovaną gavau“, – sakė. Po operacijos buvo geriau, bet vėliau pradėjo kauptis skysčiai. Paskutinį kartą atvykusios į procedūras namo jau neišleido“, – pasakoja bičiulė.
Aktorė savo testamente nurodė, kad nori būti kremuota. Iš morgo palaikai pirmiausia buvo pašventinti šv. Gertrūdos bažnyčioje, atsisveikino tik patys artimiausi žmonės. Tik paskui karstas išvežtas kremuoti į Lenkiją.
„Prieš mirtį Rūta buvo labai rami ir susikaupusi, gilinosi į tai, koks pasaulis jos laukia. Sakė, kad viską padarė, ką galėjo, labiausiai džiaugėsi, kad sutvarkė savo giminių ir tėvų kapus“, – prisimena D. Kazlauskienė.
