Su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi, Nacionalinės premijos laureatu, Šv. Kristoforo orkestro vadovu ir dirigentu Donatu Katkumi susitikome ankstyvą rytą. Tardamasis dėl interviu su maestro sužinojau, kad jo rytas prasideda septintą valandą, tad susitikti galime vos saulei pakilus. Taip pašmaikštavo profesorius.
Interviu vyko D.Katkaus bute. Šnekučiavomės darbo kambaryje, pilname kūrinių partitūrų, natų, filosofijos, meno istorijos, antropologijos knygų, o nuo sienų į mus žvelgė D.Katkaus kolegų muzikantų pieštos jo karikatūros.
- Maestro, esate klasikinės muzikos atstovas, priklausėte Estetikų draugijai. Kaip pasukote į televiziją ir į populiariąją kultūrą?
Vienas filosofas yra pasakęs, kad vertinti vieną muzikos stilių kito stiliaus požiūriu absurdiška todėl, kad tada neįmanoma nieko pasakyti. Jei nori ką nors pakomentuoti, reikia tai daryti remiantis to stiliaus dėsningumais. Be to, šiuo postmodernizmo laikotarpiu stiliaus vertė yra labai sumenkusi. Vyrauja polistilistika. Galime pamatyti vieno stiliaus persismelkimą kitame, kaip ir visur kitur gyvenime. Taigi džiazo, populiariosios muzikos formų galime pamatyti rimtajame mene ir atvirkščiai.
Pateiksiu pavyzdį. Turime fantastišką kompozitorių Osvaldą Balakauską, kurio kūrybos šaknys – džiazas. Jei atlikėjai tą supranta ir jo kūrybą atlieka truputį svinguodami, ši pražysta kitomis spalvomis.
- Norite pasakyti, kad į populiariąją kultūrą pasukote norėdamas ją suprasti?
Popsas yra socialinis reiškinys, ne tik menas. Jis paremtas standartinėmis formulėmis. Tarkime, yra pagrindinės besikartojančios ritmo ir melodijos formulės, nereikalaujančios didelio muzikinio išsilavinimo. Kartais, kai klausydamasis radijo perjunginėju stotis, girdžiu, kad keičiantis grojamoms dainoms, nesikeičia tempas. Pačios melodijos yra labai trumpos, jų struktūra primityvi, jos daug kartų kartojamos.
O.Balakauskas yra pasakęs, kad visos melodijos skraido ore, tereikia jas pasiimti. Vieną kartą televizijoje demonstravau, kaip sukurti ypač populiarią dainą. Reikia labai nedaug dalykų: paimti primityvią intonacinę struktūrą ir ją daug kartų pakartoti, panaudoti sekvenciją, balso pavingiavimus, priedainis turi būti dar primityvesnis, o viską užbaigti derėtų elementaria kadencija.
Mano orkestras groja labai daug popso. Surengėme daug koncertų su Stasiu Povilaičiu. Esame tokios muzikos grojimo orkestruose pradininkai. Kai mūsų kolektyvas pradėjo groti tokio stiliaus muziką, daug kas mane smerkė, vadino išdaviku, tačiau tie, kurie tyčiojosi, dabar nieko kito nedaro, o tik groja popsą. Ir tai nėra blogai, nes mes praplėtėme savo stilistines galimybes. Atsiranda atlikimo atvirumas, nes tokioje muzikoje daugiau reiškia atlikėjas, jo individualybė. Už struktūros ar atlikimo nepasislėpsi.
- Tai kodėl jūs dalyvaujate tokiuose primityviuose dalykuose?
Mano dalyvavimas projekte kartu su Vytautu Juozapaičiu reiškia, kad mes stengiamės laikytis tam tikrų kriterijų. Dalyviai yra ne kartą sakę, kad komisija įpareigoja, priverčia jaudintis. Dainininkas pasitempia, kai jo klausosi profesionalai.
Į „Žvaigždžių duetus“ ateina žmogus, kuris profesionaliai nedainuoja ir, pirmus kartus pastūgavęs, po dviejų mėnesių pradeda dainuoti. Vėliau jis ima jaudintis, nes nori pasirodyti kuo geriau, paprašo patarimų, jo lygis išauga. Taigi ten vyksta savotiškas meninis augimas. Viena yra piktintis vykstančia chaltūra, tačiau visai kas kita – stengtis įžvelgti ką nors teigiamo.
- Norite pasakyti, kad tokiuose projektuose garantuojate kokybę?
Televizijoje apskritai nėra kokybės kriterijų. Jai reikalingi reitingai. Juk įvairios televizijos lenktyniauja tarpusavyje. Yra reitingų kriterijai, kurie nėra labai aukšto lygio. Žiūrovui dažniausiai patinka tai, kas paprasta. Pavyzdžiui, dainuojant visi šaukia „o, kokia žvaigždė“, nors atlikėjas vos ne vos padainuoja.
Tos dainuojančios žvaigždės dainuoja ne ką geriau nei visa Lietuva. Galima bet kurį žmogų atvesti į televiziją, pamokyti dainuoti, pridėti pritariamąjį vokalą, ir jis jau dainuos. Publiką žavi primityvumas, nes jai tai lengva atpažinti. Dažnai taip yra todėl, kad panašiai elgiamasi ir gyvenime.
Mano sūnus mėgsta nueiti padainuoti karaokė. Tai – visiškai tas pats, tik tai daroma siauroje aplinkoje. Bet jei tą vieną karaokės kūrinį atlikėjas pasimokytų dešimt kartų, jau visiškai neblogai padainuotų, o jei dar parodytų televizija...
- Tai kaip atsidūrėte televizijoje?
Mes rengdavome koncertus su amžinąjį atilsį Vytautu Kernagiu. Kai pradėjo filmuoti pirmuosius „Žvaigždžių duetus“, jis buvo vedėjas ir mane pakvietė, tačiau aš pabijojau lįsti į televiziją. Vėliau paaiškėjo, kad laidų įrašai atliekami pirmadienio ir antradienio vakarais, o tuo metu aš neturėjau ką veikti. Be to, man paskambino Paulius Kovas, kuris vadovavo LNK, o aš dar darbavausi Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje, kurioje mes dažnai su Povilu kivirčydavomės. Paskambinęs jis mane pakvietė, o aš pamaniau: „Kiek galiu su juo pyktis?“ Ir nuėjau. O kai mirė V.Kernagis, likau komisijos nariu, gerbdamas jo atminimą.
- Sakote, likote komisijos nariu. Tai, ką matome ekrane, yra sceninis jūsų veidas?
Nors pasirinkau muziko kelią, mane visada traukė aktoriniai dalykai. Matyt, tuo užsikrėčiau nuo mamos, kuri vaidino Telšių teatre. Tad potraukio aktorystei niekaip negaliu atsikratyti. Ir „Žvaigždžių duetuose“ aš patenkinu savo norą pabūti aktoriumi – truputį pavaidinti, pakvailioti, pajuokauti. Mokydamasis Konservatorijoje, buvau pagrindinis šokių vakarų organizatorius. Mano gyvenime taip pat labai svarbus ir reikalingas humoras, nes jis „įdarbina“ abu smegenų pusrutulius: vienas atsakingas už realybę, o kitas – už jos interpretavimą.
- Gal humoras ir padeda išlikti jaunatviškam?
Pasižiūrėjęs į veidrodį visada stebiuosi. Viduje aš beveik nepasikeitęs. Jaučiuosi taip, lyg man būtų 35-eri. Smalsumas nesumažėjęs, visada stengiuosi mokytis. Apskritai muzikantas turi mokytis visą gyvenimą. Be to, domiuosi filosofija, antropologija. Buvau vienas iš pirmųjų, pradėjęs dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – dėstyti muzikos semiotiką. Dabar čia dėstau interpretacijos teoriją.
- Matyt, esate negriežtas dėstytojas?
Kai pradėjau dėstyti ansamblio ir kvarteto discipliną, buvau griežtas ir nervingas. Mano paskaitos buvo labai įtemptos. Tačiau vėliau aš pasikeičiau. Pasikeitė ir laikai, ir studentai. Mokytis ateina visai kitokie žmonės – pasiekę aukštą muzikavimo lygį. Su studentu galiu pasitarti kaip su kolega.
Dar atsimenu, kaip studentams dėsčiau meno istoriją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Po kiekvienos paskaitos studentai man plodavo, o aš nusilenkdavau (juokiasi). Įskaitas pasirašydavau visiems, net tiems, kurie ir ne itin stropiai mano paskaitas lankydavo. Paklausdavau „Ar lankei paskaitas?“ ir, jei atsakydavo, kad „nelabai“, liepdavau lankyti muziejus. Deja, dirbau ten tik trejus metus.
- Tikriausiai sulaukiate ir kritikos?
Žinoma, kad jos sulaukiu. Kritikavo mane net sūnus, kuris yra filologijos mokslų daktaras. Tačiau aš toks populiarus esu todėl, kad nebijau pasirodyti kvailas. Paprastiems žmonėms profesorius atrodo kaip kažkas itin tolimo, bet žvelgdami į mane jie jaučiasi lygūs, o kartais net pranašesni už mane.
- Vertinate savo populiarumą?
Turiu išlaikyti Šv. Kristoforo orkestrą. Tai padaryti nėra lengva. Viena, kai esi solistas, o kita – kai už tavo nugaros yra dvidešimt žmonių. Prisimenu laikus, kai kurdamas orkestrą lankydavausi savivaldybėje pas valdininkus ir prie kokio menko valdininko durų pralaukdavau keturias valandas, bet išeidavau nieko nepešęs.
Dabar, kai esu matomas televizijoje, mane pažinti pradėjo visos Vilniaus miesto savivaldybės sekretorės, valytojos ir kiti darbuotojai. Visi. Kai pasirodau savivaldybėje, visi nudžiunga ir bėga pasakyti viršininkams, kad atėjo Donatas Katkus. Tačiau aš puikiai suprantu, kad vos tik dingsiu iš televizijos, viskas pasikeis. Tad į savo populiarumą žiūriu ciniškai. Kai su manimi nori nusifotografuoti gražios damos (ypač dažnai tai nutinka provincijoje), aš juokaudamas sakau, kad po kiek metų jos jau turės aiškinti, kas čia šalia jų nuotraukoje.
