Ar tai – taip vadinamojo išlepimo požymis, ar siekis pasimylėti, o gal sutuoktinių santykiuose esančio deficito išraiška?
Psichoterapija atskleidžia, jog tai – tik pasekmė to, kad labai ankstyvame amžiuje mums trūko artimo ryšio su mama bei švelnių prisilietimų, kurie tik kūdikiui suprantama kalba jam sako: „Aš tave myliu“. Būti švelniai priglaustam, būti pamaitintam, būti sausam – štai tokią meilės kalbą supranta kūdikiai.
Ir tapdami suaugusiais, mes išlaikome šį kūdikį savyje. Jis sudaro mūsų sielos dalį, kuri vadinasi Vidinis Vaikas. Būtent šia dalimi mes glaudžiamės prie savo mylimųjų ir vaikų. Ir būtent ši dalis sujungia savyje suaugusio žmogaus seksualumą bei vaikišką prisilietimų poreikį (sensualumą).
Dar prieš keletą šimtmečių žmonėms reikėdavo tiesiog išgyventi – taigi jiems tekdavo badauti, motinų pienas būdavo nepakankamai kokybiškas, neretai kūdikiai mirdavo dėl to, kad per motinos pieną jie negaudavo pakankamai maistinių medžiagų. Anais laikais pediatrai rašydavo storus vadovėlius, kuriuose tiksliai nurodydavo, kiek pieno turėtų išgerti kūdikiai ir kaip turėtų augti jų svoris. Na, o šiuolaikiniai vaikų gydytojai vis dažniau ir dažniau kalba apie švelnumo stygių. Rašomi stori vadovėliai apie ankstyvus santykius su mama bei prisirišimą. Susidaro įspūdis, kad išaugo karta, kuriai akivaizdžiai trūksta paprasčiausio rankų prisilietimo.
Stebėtis nėra ko. Mūsų praėjusios kartos augo gyvai bendraudamos su šeima, gimine bei kaimynais, o taip pat gyvūnais ir augalais. Kiemuose vaikai grumdavosi tarpusavyje gausiame brolių ir seserų būryje. Jie tapšnodavo arklių nugaras bei glostydavo jų karčius. Vėlesnės kartos augo kolektyvizmo, lopšelių laikais.
Bet vis dėlto tai buvo dar ta karta, kur kūniškas kontaktas nebuvo deficitinis poreikis. Vaikai užsiropšdavo mamai ant kelių bei kardavosi tėčiui ant kaklo. Dar šiek tiek vėlesnės kartos jau išaugo darželiuose, prie televizorių, bet didžioji vaikų dalis – dar be mobilių telefonų ir be kompiuterių. Jie apkabindavo savo mamas, prašydavo pasekti pasaką ir su kitais vaikais žaisdavo kieme „spausk sūrį“.
Šiuolaikiniai vaikai auga su kompiuteriais. Jų tėvai dirba iki vėlumos. Neretai jie iš viso retai mato savo tėtį, kartais net jo nepažįsta. Jie turi tik mamą, kuri visą dieną dirba, nes reikia juk kažkaip išlaikyti vaiką, save pačią, sumokėti už butą ir daugybę kitų smulkių dalykėlių. Taigi, dažnai mamą atstoja auklė. Kokia ji? Tai – iš dalies laimės, iš dalies piniginės reikalas.
Šiuolaikinių vaikų rankos labiau pripratusios prie kompiuterinės pelės, kompiuterio klaviatūros bei mobilaus telefono klavišų, nei prie mamos delno. Jų plaukus dažniau liečia ausinukai nei tėčio ranka.
Ir netgi tenai, kur, atrodytų, kūniškas kontaktas buvo, yra ir lieka neišvengiamas – netgi sekse, atsiranda tikro ryšio pakaitalai. Tai – pornografiniai žurnalai bei internetinio sekso puslapiai, kuriuose kontaktas vyksta tik akimis ir ausimis. Įspūdingos formos, išmokti dūsavimai, banalios frazės.
Seksas jau seniai nėra tabu pokalbiuose. Tabu yra kalbėti su sutuoktiniu apie savo mažus vaikiškus norus: „Norėčiau, kad dabar mane apkabintum, priglaustum, paglostytum. Norėčiau tiesiog padėti galvą ant tavo kelių“. Ir dar: „Aš taip norėčiau, kad pastebėtum, kokios šaltos mano rankos ir tiesiog įpiltum man arbatos“.
Taigi matome, kad vienas iš labai svarbių šiuolaikinio žmogaus nepatenkintų poreikių – tai dažnesnis kūno kontaktas su gyvomis, šiltomis žmogaus rankomis. Ir dauguma mūsų jaučiame didžiulį prisilietimų alkį. Mūsų gerovei palaikyti medicinos pramonė siūlo vis labiau tobulėjančių technologinių prietaisų: druskas išvalančias voneles, plaukus atstatančius lazerius, pėdas bei laikyseną koreguojančią avalynę, įvairiausių rūšių mechaninius, ultragarsinius, vakuuminius masažuoklius ir daugybę kitų dalykų.
Ir vis dėlto, nepaisant to, kad vis labiau populiarėja vienokios ar kitokios gerinančios sveikatą paslaugos bei procedūros, paprasčiausias prisilietimas, paprasčiausias paglostymas ar dėmesingai atliktas masažas mums išlieka nepaprastai svarbu. Todėl iš tiesų gerų, dėmesingų masažuotojų darbo laikas dažnai yra visiškai užpildytas – klientų jiems nestinga.
Gaila, tačiau oficialius leidimus masažuoti pas mus vis dar išduodama tik turintiesiems medicininį išsilavinimą. Taigi masažas siejamas vien su ligomis ar sutrikimais. Liūdna, tačiau visiškai nepaisoma aktyvinančio bei emocionaliai gydančio masažo aspekto. Dar daugiau – prabilus apie masažo paslaugas, neretai masažo paslauga siejama su būtent erotiniais masažais. Tuo tarpu psichoterapinė praktika atskleidžia, jog nemaža dalis klientų, besilankančių masažo salonuose, iš tiesų siekia ne erotikos. Juos nuramina, maloniai jaudina ar aktyvina būtent prisilietimas. Dažniausiai taip atsitinka būtent taip vadinamiesiems „nepaglostytiems vaikams“.
Gali kilti klausymas: ar dėl to nepaglostymo kalti tėvai? Ir ar verta mums lankantis pas tėvus su priekaištu tarti: „jūs mane nepakankamai glostydavote!“ panašu, kad toks priekaištas sukeltų jiems kaltės jausmą. Jie imtų teisintis sakydami, jog daug dirbo, neturėjo laiko, arba kad jų pačių nelabai glostydavo jų tėvai.
Dėl to į šią situaciją geriau žiūrėti praktiškiau: jei yra impulsas ir noras apsikabinti - apsikabinkime savo tėvus. Jei yra žmonių, kuriuos mums norisi apkabinti draugų, pažįstamų rate - padarykime tai. Jei tai daroma iš širdies - įtarimų „seksualiniu priekabiavimu“ tikrai nekils.
Ką jau kalbėti apie tikrą artumą su artimu žmogumi. Čia jau veikia ilgamečiai ryšiai. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad reguliarių prisilietimų bei apsikabinimų metu mūsų smegenys išskiria visiems žinomus laimės hormonus endorfinus. Tai – medžiagos, kurios yra būtinos mūsų gerai nuotaikai ir tonusui palaikyti. Po masažo mes neretai jaučiamės žvalūs, pailsėję, atsipalaidavę, labiau pasitikintys savimi. Be viso kito, stiprėja ir mūsų atsparumas infekcijoms.
O psichoterapinė praktika patvirtina, kad šiltas apkabinimas ar bent mažytė jo porcija – dėmesingas, jautrus rankų prisilietimas bei paglostymas suteikia mūsų sielai mažytę meilės injekciją, kurios taip stokoja mūsų sielos gelmė – Vidinis Vaikas.
Olegas Lapinas
