Kam žmogui reikalingi draugai?
Žmogus per silpnas padaras, kad galėtų išgyventi vienas. Draugų ieškome pirmiausia siekdami užsitikrinti saugumo jausmą. Ne mažiau svarbūs yra emociniai, žmogaus vidinio pasaulio dalykai: tiek užsidariusiesiems, tiek atlapaširdžiams būtina su kažkuo pasikalbėti, aptarti įvykius, ramybės neduodančius išgyvenimus, abejones, kažkam patikėti skausmą, paslaptis, galiausiai reikia pasitikrinti save: kodėl, kas ir kaip, ar teisingai galvojame, elgiamės.
Draugų palaikomi jaučiamės tvirtesni, dvasiškai stipresni. Be abejo, pasitenkinimą jaučiame ir patys: juk gera žinoti, kad kažkam patinkame, kad svarbi mūsų nuomonė, kad galime padėti, esame reikalingi.
Kas yra geriausias draugas?
Šiuo atveju principas „Priešybės traukia viena kitą“ negalioja, tiksliau būtų sakyti: „Pasakyk, kas tavo draugas, – pasakysiu, kas tu“. Tai reiškia, kad aplinkoje pirmiausia atkreipiame dėmesį į žmogų, kurio pasaulio suvokimas mums imponuoja, kuris puoselėja tas pačias vertybes, turi panašių pomėgių, traukia kaip asmenybė. O gal mums patinka jo kalbos, elgesio manieros, galiausiai – mums tiesiog gera su juo būti!
Kokias vertybes turėtų turėti tikras draugas?
Draugystė – intymus ryšys, puoselėjantis bendravimo atvirumą, nuoširdumą, paremtas abipusiu pasitikėjimu, pagarba kito asmens nuomonei, poreikiams ir laisvei, mokantis tolerancijos.
Ką vadiname tikra draugyste?
Draugystė – tam tikra prasme neįkyrus rūpinimasis žmogumi. Būtinai abipusis! Nepakanka dalintis vien tik geromis emocijomis, švęsti šeimos šventes, kartu atostogauti ar aptarti kasdienybės rūpesčius. Tikra draugystė – ryšys, patikrintas kritinėmis gyvenimo akimirkomis, kartu nubraukta ašara, patarimas, konkreti pagalba, palaikymas.
Kiek ištikimų draugų galime turėti?
Draugystei reikia laiko. Kiek turėti draugų: vieną ar kelis, o gal dešimtį – priklauso nuo žmogaus, nuo bendravimo ypatumų, bet labiausiai nuo laiko. Draugystę juk reikia nuolat puoselėti, stiprinti, branginti. Mūsų laikmetis pakeitė žmonių bendravimą: trūksta laiko, labiau gilinamės į savo ir šeimos narių gyvenimą, draugus neretai nustumiame kažkur tolyn.
O tikrą draugą reikia branginti: nuolat priminti, koks jis mums svarbus, kaip džiaugėmės jo buvimu, nes... tokį žmogų rasti nėra paprasta. Juo gali būti ne bet kas, draugystę užgrūdina, subrandina gyvenimas.
Kada atsiranda pirmieji draugai?
Pirmieji draugai žmogaus gyvenime atsiranda 3–4 gyvenimo metais, aišku, jei tik mažylis lanko lopšelį ar darželį, na, o augdamas namuose pirmus draugus jis susiranda besikapstydamas kiemo smėlio dėžėje. Jei vaikas auginamas izoliuotoje, suaugusiųjų aplinkoje, jo bendravimo įgūdžiai yra riboti – pradėjęs lankyti mokyklą jis jaučiasi tarsi „žvėriukas“: vaikui sunku bendrauti, jis dažnai patenka į komplikuotas situacijas, kenčia patyčias, ilgai neranda vienmečio draugo, kuris jį palaikytų.
Ne, nei seneliai, nei tėvai, nei sesuo ar brolis vaikui neatstoja draugų. Suaugusieji gali jį palaikyti, paguosti, bet jų ir mažamečio vaiko vertybės, interesai skiriasi: ką bendro gali turėti trimetis ar dešimtmetis vaikas su 80-mete senole?
Kuo ypatinga paaugliška draugystė?
Tai amžius, kai draugystė įgauna naują išraišką ir prasmę: suaugusiųjų nuomonė jau nėra tokia svarbi kaip draugų, atsiranda noras jiems patikti ir įtikti, į juos lygiuojamasi, be to, berniukai ir mergaitės pradeda kreipti dėmesį vieni į kitus, atvirai jį rodyti, draugystė užsimezga tarp skirtingos lyties paauglių.
Paauglystėje išskiriami trys draugystės variantai. Pirmas – „būti prie chebros“, kurią sieja kokia nors veikla, interesai, pomėgiai, jaunimo judėjimas. Jei paauglys nepritampa prie tos grupelės, ne bėda – jis juk ne penkiametis vaikas, o pakankamai suaugęs, tad gali susirasti draugų, su kuriais jam gera būti.
Antras variantas – grupėje susiformuoja mažesnės, artimiau bendraujančių 3–4 draugų grupelės, kuriose nereikalaujama ištikimybės iš vieno konkretaus draugo. Trečias variantas – kai paauglys niekur nepritampa. Jis atvirai skelbia: „Niekas manęs nesupranta!“ Ir tik nuo jo paties priklausys, turės draugų ar ne.
Šiuo atveju atsiskleidžia jauno žmogaus savarankiškumas, gebėjimas perimti naujus bendravimo įgūdžius ir kartu nepaminti savo individualumo.
Bet kuriuo atveju mūsų gebėjimas vėlesniame amžiuje susirasti draugų priklauso nuo vaikystėje ir paauglystėje įgytų bendravimo įgūdžių.
Ar tiesa, kad ekonominė krizė sukėlė ir žmogiškųjų santykių krizę?
Tenka pripažinti, kad žmonių susvetimėjimas pastebimas daugelyje šalių: jie nebe tokie atviri, labiau užsisklendę savyje.
Daugelis priversti dirbti keliuose darbuose, tad labiau pavargsta, turi mažai laisvo laiko, be to, jį dauguma mieliau leidžia namuose prie televizoriaus ar kompiuterio nei bendraudami su draugais. Netiesiogiai, bet vis dėlto ekonominė situacija paveikė žmonių santykius.
Palyginti su kitataučiais, ar lietuviai draugiški?
Dramatiškų skirtumų tarp Europos šalių nėra pastebėta. Būtų galima palyginti lietuvių ir amerikiečių pirmo kontakto ir santykių palaikymo įgūdžius. Pastebėta, kad amerikiečiai, nesvarbu, kad nenuoširdžiai, bet dažniau šypsosi, mieliau bendrauja, nepažįstamam žmogui negaili komplimentų. O lietuviams šypseną, gražų žodį reikia nusipelnyti, „užsidirbti“. Taigi, pirmo kontakto įgūdžių mes neturime.
Amerikiečiai savo gyvenamąją vietą keičia mažiausiai 6 kartus gyvenime, todėl, žinant Amerikos dydį, išsaugoti ilgametę draugystę jiems pasiseka retai. Mes, lietuviai, esame sėslesni: miestą pakeičiame ne daugiau kaip 2 kartus, o persikraustydami iš vieno namo į kitą tame pačiame mieste tikrų draugų neprarandame. Lietuviams geriau sekasi puoselėti tvirtus draugystės ryšius. Be to, atstumai mūsų šalyje nėra reikšmingas faktorius. Tikrai draugystei nei laikas, nei kilometrai neturėtų pakenkti.
Ar teisinga nuomonė, kad tikra draugystė – tik tarp vyrų, moterys gali būti tik konkurentės?
Konkurencija, pavydo jausmas pažįstamas ir moterims, ir vyrams. Silpna, nesugebanti pasireikšti, pasiekti sėkmės, užsidirbti pakankamai pinigų moteris gali konkuruoti su savo drauge dėl patino, kuris ją išlaikytų. Tačiau šiuo atveju jų draugystė tuo baigiasi...
Vyrauja nuomonė, kad vyras moteriai gali būti tik meilužis. Ar galima tikra draugystė tarp skirtingų lyčių?
Tai tarsi pačių išpildoma pranašystė: kaip buvote auklėti, kuo esate įsitikinę, taip ir bus! Tyrimais nustatyta, kad 65–70 proc. žmonių mano, kad tokia draugystė galima. Įdomu tai, kad vyresnės moterys tam labiau pritaria nei jų amžiaus vyrai.
