Pirmąsyk minimalaus darbo užmokesčio klausimas buvo iškeltas 1928 metais Ženevoje vykusioje Tarptautinės darbo organizacijos generalinėje asamblėjoje. Buvo paskelbta, kad kiekviena šalis, ratifikavusi konvenciją, turi sukurti sistemą nustatyti minimalų darbo užmokestį. Tai tiesiog reiškė, kad samdomam darbuotojui negalima mokėti mažiau nei minimalų atlyginimą, kad ir kokį darbą jis dirbtų.
Tačiau šis dokumentas nenustatė bendrų minimalaus mėnesinio atlyginimo normų, kiekvienoje šalyje jos liko skirtingos, nors šis istorinis nutarimas ir lėmė tai, kad badu besimarinančių žmonių nebūtų galima samdyti kone visai už dyką – Lietuvoje šis reiškinys iki šiol vadinamas laisvosios rinkos dėsniu.
Didžiausias skirtumas – 14 kartų
Kad ir kaip ten būtų, naujausiais 2011 metų duomenimis, minimali mėnesinė alga Liuksemburge minimalią mėnesinę algą Bulgarijoje viršijo 14,3 karto. Mūsų šalies minimalus atlyginimas nuo Liuksemburgo skiriasi beveik 8 kartus.
Ir tai natūralu, nes skirtingų šalių pelningumas ir sukuriama pridėtinė vertė yra skirtingi, taip pat skiriasi net toje pačioje srityje dirbančių įmonių ekonominė būklė. Minimalus mėnesinis atlygis auga ne kasmet, kaip ir Lietuvoje, dažnai jis tampa politinių batalijų objektu. Daugelyje šalių minimalus mėnesinis atlyginimas nustatomas įstatymų, kai kur šis klausimas sprendžiamas kolektyvinėmis darbo sutartimis. Minimalų mėnesinį atlyginimą įstatymais nustato 18 Europos Sąjungos (ES) narių, taip pat jai nepriklausančios šalys Kanada, JAV, Japonija.
Prancūzija, Graikija, Ispanija ir Beniliukso šalys turi ilgametes minimalaus atlyginimo nustatymo tradicijas. Airija ir Jungtinė Karalystė tokias įstatymo nuostatas ėmė taikyti gana vėlai, tik paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Austrijoje, Danijoje, Suomijoje, Vokietijoje, vadinamosiose senosiose ES šalyse, taip pat Kipre minimalus mėnesinis atlyginimas nustatomas kolektyvinėmis sutartimis.
Vienokius ar kitokius būdus įstatymais nustatyti minimalų darbo užmokestį taiko 90 proc. pasaulio valstybių. Anksčiausiai, dar prieš minėtos konvencijos paskelbimą, 1896 metais, tai padarė Naujoji Zelandija, po trejų metų prie jos prisijungė ir Australija.
JAV pirmąsyk minimalus mėnesinis atlyginimas buvo nustatytas 1912 metais, bet tik moterims ir vaikams, kuriuos iki tol buvo galima nusisamdyti beveik veltui. 1938-aisiais minimalus atlygis buvo įtvirtintas nacionalinės teisės lygmeniu. 1960 metais minimalus mėnesinis atlyginimas buvo pradėtas nustatinėti Lotynų Amerikos šalyse.
Atlyginimas ir išgyvenimas
Lietuvoje pirmąsyk minimali mėnesinė alga buvo įtvirtinta 2005 metų balandžio 4 dieną. Tai buvo 430 litų, arba 2,54 lito už valandą. 2007-aisiais buvo pakelta iki 600 litų (3,66 lito už valandą), 2008 metais – iki 800 litų (4,85 lito už valandą), dėl kurių diskutuojama iki šiol, nors per tą laiką praėjo treji labai sunkūs metai.
Darbo ir socialinių tyrimų instituto Gyvenimo lygio ir žmogiškųjų išteklių plėtros probleminės grupės vadovo prof. Algio Šileikos teigimu, absoliutaus skurdo lygis prieš kelerius metus Lietuvoje buvo 450, praėjusių metų pradžioje – 975, o šiemet – jau 1 092 litai. Teoriškai skurdas siejamas su minimaliu asmeninių poreikių patenkinimo lygiu. Jei žmogus už savo pajamas nebeišgali patenkinti net minimalių poreikių, jis laikomas skurdžiumi. Kitaip sakant, netgi jei žmogus gyventų vienas, net pakėlus minimalų mėnesinį atlyginimą iki 900 litų, jis vis tiek už juos negalėtų patenkinti net minimaliausių savo poreikių.
Taigi toks asmuo turi arba badmiriauti, arba nerti į šešėlinę ekonomiką. Net Laisvosios rinkos instituto ekspertai aptakiai kalba, kad iš minimalios algos neįmanoma išgyventi, tačiau... iš tikrųjų iš jos vis tiek niekas negyvena – žmogus gauna ar bent turėtų gauti dar ir papildomų pajamų. Kitaip sakant, minimali alga Lietuvoje yra tik nieko nereiškiantis simbolis ir šešėlinės ekonomikos priedanga.
Manipuliacijų objektas
Kartais dėmesys nukreipiamas į tokius dalykus kaip minimalios ir vidutinės algos santykis, t. y. kiek procentų vidutinio darbo užmokesčio sudaro minimali alga. Šis santykis rodo ir tai, kokie socialiniai kontrastai egzistuoja šalyje, tik, žinoma, socialinei atmosferai Lietuvoje skiriama labai mažai dėmesio.
Taip pakreipus klausimą išeitų, kad minimali alga Lietuvoje yra visai nemaža – pagal vidutinės ir minimalios algos santykį užimame 9 vietą ES. Liuksemburge, kur nustatyta minimali alga yra didžiausia, jis sudaro 45,4 proc. vidutinės algos. Geriausias santykis Maltoje, kur minimali alga sudaro 47,6 proc. vidutinės algos. Toliau rikiuojasi Prancūzija (45,4 proc.), Olandija (44,2 proc.), Slovėnija (41,1 proc.), apie 40 proc. „sukasi“ Latvijoje, Lietuvoje, Bulgarijoje, Vengrijoje ir net Didžiojoje Britanijoje (38,4 proc.). JAV, kad ir kaip būtų keista, lygiuojasi su Rumunija – pastarojoje šalyje minimali alga sudaro 30,1 proc. vidutinės algos, o JAV – 30,8 proc. Lietuvoje šis santykis – 35 proc.
Iš minėtų proporcijų galima padaryti dvi išvadas: Lietuvoje ir vidutinis atlyginimas yra mažas, todėl pernelyg mažai skiriasi nuo minimalios algos, kita vertus, minimalus atlyginimas yra per didelis, nes jis ne diktuojamas rinkos, o priimamas politiniu sprendimu, o vidutinį atlyginimą diktuoja rinka.
Minimali mėnesinė alga ES šalyse (eurais)
Liuksemburgas 1 802
Airija 1 462
Nyderlandai 1 447
Belgija 1 444
Prancūzija 1 398
Jungtinė Karalystė 1 202
Slovėnija 763
Ispanija 748
Graikija 684
Malta 680
Portugalija 566
Kroatija 373
Lenkija 336
Čekija 327
Slovakija 310
Vengrija 296
Estija 290
Latvija 286
Lietuva 232
Rumunija 162
Bulgarija 138